Savo mintimis apie dabartinius įvykius pasidalijo ir rašytojas bei aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko (29 m.).
Tekstu vyras pasidalijo socialiniame tinkle „Facebook“.
„Aš netikiu, kad Ukrainoje vyksta karas. Visų pirma dėl Aleksandro Solženicyno, kuris parašė, kad „gėrį ir blogį skirianti linija eina žmogaus širdies ašimi.“ Todėl netikiu, kad karas vyksta Ukrainoje, iš to ką girdžiu ir matau aplinkui, jis vyksta visur, visame pasaulyje, naktimis ir dienomis. Viso pasaulio širdyse eina ta linija, liudijamas tas skausmas.
Visų antra, netikiu, kad tai karas. Visų istorinis išprusimas ir kontekstai skirtingi, manieji tikrai gan skurdūs, bet iš to, ką patiriu, suprantu, kad vadovėliai melavo. Vadovėliuose būdavo aprašomos operacijos, manevrai, paktai, diversijos, sutartys ir t.t. Atrodo, kad karas – ultimatumas, chaoso zenitas, bet jame irgi esama tvarkos bei dėsnių. Priežastys, pasekmės, veiksmai su atoveiksmiais. O šiandien tai, ką regiu primena absurdą ir beprotystę. Tai – ne karas. Tai – psichuotos skerdynės.
Esu pakankamai jaunas, neturiu didelių kompetencijų. Nenoriu aušinti burnos, nes esu gan durnas, bet kartu atrodo, kad tylėti irgi negalima. Vos tik žiojuos ką nors sakyti, nutylu. Nes aplinkui yra darančių ir kalbančių daugiau ir geriau. Ką aš galiu? Paaukoti žaislų, drabužių, pinigų – ir viskas.
Socialinė erdvė mirga nuo didvyriškų žygdarbių, išties didingų darbų. Ir net jei kartais tai pradeda tiesiog priminti varžybas, kuris geresnis, kuris daugiau laikų susirinks už savo gėrį – tegul. Verčiau jau rungtyniaukime kuris geresnis bus nei kokioje kitoje srityje. Net jei vien dėl azarto.
Kiek kalbu su aplinkiniais, įsitikinu, kad visi labiausiai bijo ne dėl savęs, o dėl tų, kurie šalia. Vaikai sako kautųsi norėdami apginti tėvus, tėvai – vaikus. Kuo daugiau laiko praeina tuo aiškiau suprantu, kad kova pirmiausia yra ne „prieš“ kažką, o „už“ kažką. Už artimą, už laisvę, už gėrį.
Apskritai sunku kažką rašyti. Poeziją rašė iki Aušvico ir po Aušvico. Ir visa parašyta poezija neapsaugojo nuo to, kas vyksta dabar. Tai kokia iš to nauda? Šiandien kutendamas savo pirmagimį Emanuelį vėl pagalvojau apie karą. Kaip arti ir toli jis atrodo. Vaikeliukas tirtėjo nuo juoko mano glėbyje ir aš pagalvojau – kokia prasmė iš šito kutenimo?
Jei taip vaikus kuteno iki Aušvico ir po jo, o tai neapsaugojo nuo to, kas vyksta dabar. Nors tuo sunku patikėti dabar, numanau, kad Putiną kaip vaiką irgi kažkas pakuteno. Gal per stipriai, gal ne ten, kur reikėjo kutenti.
Bet aš tikiu. Aš tikiu, kad jei neegzistuotų nė viena daina apie meilę, pati meilė būtų mažesnė. Dėl to rašau. Žinau kad šitie žodeliai menki. Bet dabar tai yra viskas, ką turiu ir viskas, ką galiu.
Tegul poetai rašo eiles, dainininkai dainuoja, dailininkai tapo. Gal būtent tai nieko ir neišgelbės, bet prisiekiu, savo kailiu patyriau, kad tie darbai gali įkvėpti kitus dar didesniems darbams. Nesustokim kutenti vieni kitų, žmogus pašauktas meilei“, – rašė jis.
