Aktoriaus šeima neturėjo nei kaimo, nei sodo – savo dienas leisdavo, kaip pats sako, ant asfalto.
Apie savo vaikystės prisiminimus D.Vaitiekūnas yra sukūręs spektaklį, muzikinį spektaklį „Slabotkės vyšnelė“, kuris rodomas kartu su teatru „Kitas kampas“.
„Nors pats esu iš Panevėžio, tačiau tas pasirodymas yra sukurtas nagrinėjant Kauno atmintį – kaip iš Panevėžio važinėdavome į Kauną, tarsi į tolimiausią užsienį pas savo tetą Genutę. Tie visi ryškiausi prisiminimai sudėti į spektaklį. Galiu išduoti, kad visi atsminimai susiję su kramtomąja guma.
O šiaip, iš vaikystės man įstrigę daugybė detalių: ėjimas į turgų apsipirkti, ant kapoto išdėlioti kompaktai, kurie pardavinėjami, įvairūs mokyklos pokštai, šventės, „Dainų dainelės“ ir visi kiti tokie kultūriniai ypatingumai“, – intrigavo Dominykas.
Aktoriui vaikystėje labiausiai patiko gamta, įvairūs gyvūnai ir...cirkas.
„Jis man keldavo tokią didžiulę magiją, per kurią galėdavau pabėgti iš tokios pilkos kasdienybės. Net norėjau būti cirko direktoriumi – laukdavau, kada cirkas atvažiuos į Panevėžį, o tuomet eidavau padėti statyti palapinę. Vėliau susidomėjau gamtotyra ir ekologija, pradėjau lankyti ekologijos būrelius. Galiausiai, mane įtraukė teatras, kaip viena iš tokių pabėgimo nuo realybės vietų. Ten man labai patiko būti“.
Dominykas juokėsi, kad auklėjamas buvo jaunų tėvų, kurie nežinojo, kaip tiksliai auginti vaikus.
„Kaip ir daugelis tų laikų porų, tėvai manęs susilaukė labai anksti – 21-erių metų. Tad buvau chaotiškau auginamas. Pamenu tą 90-ųjų dvasią, pinigų neturėjimą, tėvų bandymus kurti verslus, o vėliau jų žlugimus. Aš esu tipinis postsovietinis 90-ųjų vaikas, užaugintas žmonių, kurie, ko gero, nelabai žinojo, kaip tą daryti. Esu susidūręs su nuostatom, iš kurių dabar mes vaduojamės... Buvo diegiama paklusti vyresniems, gyvenimo normų pildymas, bandymas pataikyti į standartus – tai, kas vėliau gyvenime pakankamai trukdė“, – svarstė aktorius.
Aktorius į vaikystę sugrįžti nenorėtų – dar būdamas vaiku labai laukė, kada jis suaugs.
„Yra kitas momentas, kurį aš vadinu tokio provincialo tapatybės nepriėmimo arba priešinimusi. Apie tai yra ir mano spektaklis „Slabotkės vyšnelė“. Tai bandymas sugrįžti ir pažvelgti į tą 90-ųjų idilę ir į tą visą „biedną“ gyvenimą kaip į turtą, kaip į natūralų tave suformavusį laikmatį, srovę ir kažkaip tai priimti.
Man buvo sunku priimti, kad aš augau provincijoje, norėjau būti kosmopolitas – važiuoti į užsienį, bendrauti su užsieniečiais. Nuo darželio laikų man buvo svarbios demokratinės vertybės, lygiateisiškumas ir visi kiti dalykai. Tad buvo vertybinių konfliktų momentų.
Norėjau kuo greičiau suaugti ir tapti cirko artistu arba teatralu, kuo aš ir tapau. Džiaugiuosi tom visom patirtim, nes jas perdirbus, įvertinus ir atsigręžus atgal, man atrodo labai gražu yra visą tai suprasti, priimti ir šiek tiek pradėti romantizuoti“, – pasakojo Dominykas.
