Vis dėlto, ji prisipažįsta, kad ankstesni jos gyvenimo tarpsniai, ypač – vaikystė Lietuvoje, nebuvo kloti rožėmis. Vilniuje, Žirmūnų rajone užaugusi G.Žalienė buvo kuklus vaikas, o ir tėvai jai buvo griežti.
„Vaikystė man nelabai kelia sentimentus. Iš ten prisimenu daug baimių: kad komunistai užpuls, kad į namus įsilauš vagys, kad tėvai bars, jei kažką ne taip padarysiu, kad „Pikų dama“ iš veidrodžio išlįs, kad „Juodoji ranka“ už užuolaidų tyko.
Gyvenome paprastai. Gimiau ir užaugau Vilniuje „ant“ duonos ir bulvių. Vieną sykį per vasaros atostogas autobusu važiuodavome į Preilą. Sumuštinio su „servilatu“ ir agurkų valgymas autobuse yra viena iš malonesnių prisiminimų nuotrupų.
Žinote, pagalvoju, kaip visgi pasikeitė laikai! Dabar vaikai daug laiko praleidžia su išmaniaisiais telefonais ant lovos. O mano kartos vaikai sėdėdavo prie namų laiptinės ant šaligatvio. Ten visas gyvenimas virdavo! Žaisdavome „Aukščiau žemės“, slėpynes, žaidimus su kortomis, šokinėdavome per gumą.
Žirmūnuose, kur užaugau, buvo labai daug vaikų. Visada būdavo ką veikti, o ir augant su sese dvyne nejaučiau bendravimo alkio. Tačiau kieme, tarp vaikų, nebuvau populiari. Buvo kitų, įžūlesnių. Aš buvau kukli ir neretai pastumdoma“, – pasakojo G.Žalienė, kuri pridūrė, kad jos dukra ir sūnus charakteriu labiau atsigimė į savo tėčius, o ne ją.
Nors vaikystėje moteris daug laiko praleisdavo ant kojų, jokių išdaigų aplinkiniams ji nebuvo prikrėtusi.
„Tėvų auklėjimo būta griežto. Žinojau, kad jei būčiau kažką prikrėtusi, būčiau gavusi pylos ne tik žodžiais. Mama mane bardavo ir drausmindavo dėl visko. Nežinau, gal buvo tokie sunkūs laikai, bet, kiek pamenu, tėvams niekada neįtikdavau“, – skaudų etapą palietė ji.
Nepaisant sunkumų, G.Žalienė laikėsi tvirtai įsikibusi savo svajonių – norėjo tapti kostiumų dizainere, aktore, modeliu, žurnaliste, dainininke. Ji sako, kad jai pasisekė, nes beveik viskuo, kuo kadaise norėjo tapti, ji jau pabuvojo.
„Bet mano charakteriui netinka ilgai išbūti vienoje vietoje! Visą gyvenimą keičiuosi! Keičiu plaukų spalvas, profesijas, hobius, draugų ratą, įsitikinimus, gyvenamąsias vietas. Aš tiesiog tokia esu“, – šypsojosi ji.
Tačiau ar visuomet G.Žalienė jautė potraukį madai? Juk vien pažvelgus nesunku pasakyti, kad moteris turi puikų skonį.
„Tikrai nelaikau savęs nei stilinga, nei skoningai besirengiančia. Buvau stipri kostiumo dizaino studentė, nes gražiai piešdavau. Bet pati rengdavausi baisiai! Net pati nesuvokiu, kaip aš sugebėdavau sugalvoti tokius baisius drabužių derinius, taip dar reikia sugebėti. Tik tik tik dabar po truputį pramokau rengtis“, – toliau šypsojosi lietuvė.
Didžiausią įtaką vaikystėje G.Žalienei darė jos senelis Viktoras Milvydas – šachmatų meistras, tarptautinis žirginio sporto veikėjas.
„Dėdukas buvo kilęs iš bajorų. Kiekvieną sekmadienį mus su sese kviesdavo į bažnyčią, taisydavo, jei ką netaisyklingai pasakydavome. Tikras Lietuvos patriotas, dalyvaudavęs visuose Lietuvos nepriklausomybės renginiuose.
Jo erudicija, teisingumas, inteligencija padarė nemažai įtakos mano pasirinkimams. Už meilę žirgams, relingingumą ir bendro išsilavinimo pagrindus esu dėkinga jam“, – tęsė ji.
