Mažai kas žino, kad Danguolė turi sesę dvynę Giedrę. Abi mergaitės buvo lepinamos visų artimųjų. Smagiausi atsiminimai – kai močiutė krosnyje kepdavo įvairius skanėstus.
„Ir kugelį per naktį pečiuje čirškindavo, ir velykinę „bobą’’ ten įšaudavo, o aš, su sesute dvynuke, sulaukti negalėdavom, kada jau galėsim iki soties smaližiauti. Nuostabi mano vaikystė buvo. Tėvelis daug rožių krūmų augino – beveik baigiu pamiršti jų avietinį kvapą. Taip liūdna. Ir rudeniniai dryžuotieji obuoliai gomūryje skonio beveik jau neišsaugoję.
Labiausiai atmintyje įstrigusi vėlų rudenį ant laužo žarijų kepamų bulvių ceremonija. Kokio gardumo jos tuomet buvo. Iki dabar man – tai didžiausias delikatesas, nurungiantis visus įspūdingiausius pasaulio gurmaniškus patiekalus. Mano širdyje vaikystės prisiminimai – visada perdėtai sureikšminti. Ir taip bus visada!“ – linksmai kalbėjo menininkė.
Danguolė prisiminė, kad jai ir sesei tėvai diegė teisingą pasaulėžiūrą: auklėjo su šimtaprocentine meile ir pagarba visai supančiai aplinkai.
„Abu tėveliai jau mirę, jei tik galėčiau juos dabar apkabinti – nenustodamai bučiuočiau jų abiejų rankas už tą žalią, šviežiu pienu ir braškėmis kvepiančią laimingą vaikystę! Mes, vaikai, visada darome vieną ir pačią didžiausią gyvenimo klaidą – kuo greičiau norime užaugti. O, kai užaugame, beviltiškai veržiamės, nors vienai akimirkai, į tą vaikystę sugrįžti“, – įsitikinusi menininkė.
Danguolės ir Giedrės tėtis buvo garsus Marijampolės tautinių šokių grupės vadovas. Pats statydovo kompozicijas ir intensyviai dalyvaudavo ir prisidėdavo prie Lietuvos dainų ir šokių šventės organizavimo. Menininkė prasitarė, kad visa jos šeima buvo linkusi į meną.
„Jo svajonė buvo, kad dukra taptų balerina. Todėl, kuo norėjau būti užaugusi tada labai nesvajojau, ateitį dažnai nulemdavo tėvelių įžvalgos į vaiko gabumus. Bet keliai pakrypo į taikomosios dailės studijas, o vėliau – ir į menų pedagoginį darbą. Mano močiutė, iš tėvelio pusės, buvo labai talentinga audėja.
Kokias išraiškingas ji juostas audė ir pati raštus joms kūrė. Puseserė nuostabus paveikslus tapė, o jos dukra – Indra Dovydėnaitė talentinga menininke tapo – su savo išskirtiniais rankomis megztais drabužiais ne vieną ponią nudžiuginusi esa. Mano giminėje, apskritai, labai daug meninės sielos žmonių buvo ir esa.
Koks gražus tas trumpas, sparnuotųjų sūpynių etapas – vaikyste vadinamas. Todėl, kokie dabar esame, kaip mąstome, kokias tradicijas puoselėjame, kokiomis akimis į pasaulį žiūrime, kiek meilės žmonėms daliname ir kiek gėrio pas mus širdyje yra – viską atsinešėme savam patirčių lagamine iš tos nerūpestingai saulėtos vaikystės prisiminimų“, – sakė Danguolė.
