Ligi šiandien Ąžuolas atsimena tikslų savo šeimos namo skaičių – 81.
„Tai buvo mūsų kiemas, mūsų mėgstamiausia vieta, kur žaisdavome slėpynių, žiemos metu statydavome pilis iš sniego, nuo kalniukų leisdavomės su rogutėmis.
Ten yra kiekvienas medis išlaipiotas. Su draugais eidavome meškerioti. Septynerių metų nueidavome iki Šiaurės miestelio“, – į prisiminimus leidosi vyras.
Labiausiai Ž.Žvagulio sūnui įstrigusi kelionė į Dubajų, kai jis į tolimą kelionę kartu su tėčiu ir broliu skrido ne su įprastu keleiviniu, o kroviniu, kitaip vadinamu „Cargo“, lėktuvu.
„Tuo metu tėtis veždavo prekes, tad užsakė šį lėktuvą. Tame lėktuve, pamenu, sėdėjo ir šokių grupė. Galėjome lakstyti po visą lėktuvą, o vėliau ilsėjomės Dubajuje“, – šypsojosi Ą.Žvagulis.
Ąžuolo ir Ryčio tėvai daug laiko praleisdavo dirbdami – koncertuodavo, tad jie buvo reti svečiai namuose. Broliai daugiausiai laiko leido su seneliais.
„Mama su tėčiu dažnai būdavo išskridę, dirbdavo po visą pasaulį, o mes su seneliais. Mane metus prižiūrėjo seneliai Klaipėdoje, jie buvo griežti. Labiausiai jie kreipdavo dėmesį į tai, ką darome kieme“.
Dar būdamas vaiku, Ąžuolas svajojo apie advokato arba architekto profesijas. Šiandien jis žinomas verslininkas, neseniai savo namų kieme atidarė maisto vagonėlį „Ąžuolyno virtuvė“.
Ą.Žvagulis patikina, jog norėtų sugrįžti į vaikystę ir pajusti tas nerūpestingas dienas, kai apie nieką kitą, apart linksmybes, nereikdavo galvoti.
„Jokių rūpesčių neturėti, nors vieną vasaros dieną pajusti... Kai močiutė iš ketvirto aukšto pro langą pakviesdavo pietų, pavalgydavome ir toliau iki pat vakaro žaisdavome su draugais – tai pats smagiausias laikas“, – įsitikinęs vyras.
