A.Vedrickaitė įsitikinusi – tapus mama grįžtama į vaikystę ir kartu išmokstama didžiulės atsakomybės. „Niekas taip stipriai nepriverčia gyvenime suaugti“, – sako ji.
Naujienų portalas lrytas.lt pakvietė žinomą moterį prisiminti, kokia ji pati buvo kaip vaikas.
– Kaip prisimenate savo vaikystę?
– Žodis vaikystė man pirmiausia asocijuojasi su vasara. Atostogoms kartu su broliu važiuodavome pagyventi į kaimą pas močiutę. Į namus kitapus sankryžos, kur gyveno mano seneliai iš mamos pusės, atostogauti atvažiuodavo metais jaunesnė pusseserė Gintarė su kuria susitikdavome bene kasdien. (Mano „partner in crime“.)
Padėdavome viena kitai ravėti daržus, kartu eidavom maudytis ežere, į kaimo biblioteką vartyti žurnalų, prisigalvodavom įvairiausių žaidimų ir nuotykių.
Kai dabar pagalvoju, kokia beribė buvo mūsų fantazija. Nuo karstymosi medžiuose įsivaizduojant, kad esam panteros iki kompiuterių gamybos iš kartoninių saldainių dėžučių, kuriai registruodavome nelaimingus atsitikimus ežere – mat žaizdavom, jog esam gelbėtojos.
Vaikystė buvo smagi, gal tik tėvų įsitraukimo norėjosi kiek daugiau, tačiau tą supratau tik vėliau, būdama suaugusi. Tačiau kartu galiu pasidžiaugti, kad esu iš tų laimingųjų vaikų, kur niekada neteko matyti tėvų besibarant. Esu dėkinga už tokiu būdu įskiepytą vertybę gerbti savo artimą.
– Koks vaikas buvote?
Aš manau, kad buvau pakankamai drausminga, draugiška, visuomeniška. Mokykloje man buvo įdomu įsitraukti į mokyklos laikraštuko leidybą, rankdarbių būrelį, dalyvauti Kaziuko mugėje prekiaujant namie gamintais kepiniais, dainuoti mokyklos ansamblyje, vaidinti spektakliuose ir taip toliau.
Lankiau muzikos mokyklą. Kuo buvau labiau užsiėmusi, tuo daugiau spėdavau. Stengiausi sutarti su visais, nevengdavau parodyti palankumo atstumtiesiems. Nuo mažens vadovaujuosi principu – elgis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Galbūt dėl to niekada netrūko draugų. Taip pat labai gerbiau savo tėvus, buvau paklusni, nuolanki ir darbšti.
– Buvote pareiginga, tačiau net ir patys pareigingiausi vaikai mėgsta iškrėsti įvairiausių išdaigų.
– Su pussesere, matyt, iš nuobodulio ir per lakios fantazijos esam prikrėtusios ne visai malonių išdaigų kaime. Yra tekę užkimšti kaimynų garažo spyną virtomis bulvėmis, prirauti gausybę pienių ir kitokių žolių bei sumesti jas kažkam į šulinį, mėtyti varles ant kelio ir slapta stebėti, ar kas jų nepervažiuoja. Kartą esam apkadžiojusios visus kaimyno obuolius, kuriuos tik pasiekėm, palikdamos juos toliau kaboti ant obels. Tikrai nesididžiuoju šiais ir kitais darbeliais, bet pamenu, kad tuo metu buvo beprotiškai azartiška ir juokinga.
– Koks žmogus vaikystėje jums darė didžiausią įtaką?
– Tikriausiai tai ir bus ta pati pusseserė Gintarė. Mes buvom geriausios draugės, laisvalaikio užimtumo koordinatorės, viena kitos keisčiausių idėjų generatorės ir vaikiškų nusikaltimų partnerės. Be jos mano vaikystė būtų buvusi kur kas mažiau spalvinga.
– Kuo norėjote būti užaugusi?
– Tie norai keitėsi daugybę kartų. Norėjau būti astronautė, gelbėtoja, gydytoja, aktorė... Tačiau niekada neturėjau kažkokios vienos, tvirtos ir stabilios svajonės tapti kažkuo. Net pavydėjau tiems, kurie nuosekliai žinojo, ko siekia ir kuo ketina tapti. Dvyliktoje klasėje jaučiausi visiškai pasimetusi, nes net tuomet dar tikrai nežinojau link kur pasukti. Muzika visuomet buvo kažkur šalia, tačiau negalvojau, kad tai taps mano pagrindine veikla.
– Dabar ir pati esate mama. Kokius jūsų išvaizdos bei charakterio bruožus paveldėjo sūnus Arijus?
– Iš išvaizdos Arijus yra visiška tėčio kopija. Pamenu, vos jam gimus, kai gydytoja leido trumpam į jį žvilgtelėti prieš išvežant į vaikų ligoninę, spėjau nužiūrėti, kad jo ausytės yra lygiai tokios, kaip ir tėčio. Vėliau išryškėjo vis daugiau panašumų: antakių linija, nagučių forma, liemens ilgumas ir kiti.
Į mamą jis panašus tuom, kad yra labai empatiškas, stengiasi būti drąsus, doras, draugiškas ir tvarkingas. Labai džiaugiuosi, kad ne tik aš, bet ir Arijus mane daug ko pamokina. Ypač kalbant apie laisvės pojūtį ir mokėjimą gyventi čia ir dabar.
– Yra sakoma, kad tapus mama sugrįžtama į vaikystę. Ar tai – tiesa?
– Visiškai pritariu. Kaip kartais smagu atsipalaiduoti ir įsijausti į jo žaidimus, atradimus ir nuotykius. Kaip įdomu mokyti gyvenimo ir kartu pačiai pasikartot. Kita vertus, niekas taip stipriai nepriverčia gyvenime suaugti, susiimti, suprasti tikrąją atsakomybės, rūpesčio ir atsidavimo kainą bei prasmę, kaip vaiko atsiradimas.
– Kokias tradicijas puoselėjate su savo sūnumi?
– Aš manau, kad mes jas dar tik kuriame. Bet kelias jau turim. Iškritus pirmajam sniegui būtinai bėgam į lauką juo pasidžiaugti. Dar žiemą privalu liežuviu pagauti snaigę, pastatyti besmegenį ir nusiridenti nuo kalniuko. Kūčias kasmet švenčiam kaime kartu su seneliais. Vasarą bent kartą privalu miegoti palapinėje ir nuvažiuoti prie jūros. O kalbant apie kassavaitines tradicijas, sekmadienio vakarais mėgstam pasidaryt spragėsių, įsijungt kokį nors filmuką ir nerūpestingai praleisti vakarą ant sofos.
– Gal ir jis jau linksta muzikos link?
– Tiesa pasakius, mano gyvenime, namuose muzikos skamba mažiausiai. Dainuoju vaikui tikrai retai. Kaip posakyje: „Batsiuvys be batų“. Jis lanko plaukimo būrelį, krepšinį. Nustebau sužinojusi iš darželio auklėtojos, kad Arijus labai nori su kitais vaikais lankyti šokių būrelį ir jau kelis kartus jame buvo. Tikrai maloniai nustembu išgirdusi, kaip jis bando dainuoti naujai darželyje išmoktą dainelę. Kryptingai nesiekiu jo sieti su muzika. Tegu pabando daug skirtingų veiklų ir gal atras, kas jam tinka ir patinka labiausiai.
– Kaip sūnus reagavo į jūsų „Eurovizinį“ pairodymą?
– „Eurovizijos“ atrankas Arijus stebėdavo pas močiutę, nes šeštadieniais aš dažniausiai koncertuoju. Tačiau buvo tikrai labai smagu gauti vaizdo įrašą, kaip vaikas džiaugiasi pamatęs mamą per televizorių ir net bando dainuoti mano sukurtą dainą kartu.
Net nežinojau, kad jis apytiksliai moka mano dainos žodžius! Jis tikrai mane labai palaiko, įkvepia, o jam, kaip ir kiekvienam pelėdžiukui, mama – pati gražiausia ir dainuoja geriausiai.
