„Šį miestą labai myliu ir visada ginu jį nuo apaugusių stereotipų“, – su šypsena pokalbį pradeda žinoma moteris.
– Kaip prisimenate savo vaikystę?
– Gyvenau niekuo neišsiskiriančiame daugiabučių rajone. Kiemas, namo draugai, vėliau mokykla ir ją supantis pasaulis – visa tai buvo mano kasdienybė. Tiesa, kol buvau maža, dar turėjau senelius kaime. Todėl ūkis, gyvuliai, žaidimai kaime – man labai gerai įstrigę atminty. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę tai patirti.
– Didžiausias vaikystės prisiminimas, išlikęs iki šiol?
– Prisimenu, kai buvau kokių penkerių ar šešerių metų su šiek tiek vyresne kaimyne, pasiėmėme iš namų vaikiškas rankines, kažkodėl įsidėjome iš mamos nugvelbto nagų laiko, panaudotų viešojo transporto bilietėlių ir išėjome dviese į artimiausią didelę parduotuvę nusipirkti lėlių (įsivaizdavome, kad už tuos bilietėlius pavyks nusipirkti).
Tik taip beeinančias damutes pro langą pamatė tėvai. Greitai mūsų kelionė buvo sustabdyta. Bet tą išgąstį, kai buvome „prigautos“ tėvų ir nepavyko įgyvendinti svarbaus tikslo, atsimenu iki šiol.
– Kokių pomėgių turėjote vaikystėje?
– Džiaugiuosi, kad vaikystėje man nestigo kūrybingumo. Dar iki šiol turiu išsaugojusi eilėraščių sąsiuvinius, kuriuos pildžiau nuo devynerių metų. Džiaugiuosi tokiu savo polėkiu ir šiek tiek liūdžiu, kad nuo kažkurio etapo tai apleidau.
– Kaip buvote auklėjama?
– Buvau pakankamai savarankiška. Ruošdavau pamokas pati, į mokyklą nuo pirmųjų klasių taip pat keliavau pati. Tačiau ribos tam tikros, žinoma, buvo. Tėvai neleisdavo užsibūti lauke. Vyresnėse klasėse jokių vakarėlių taip pat neleisdavo, tačiau, dabar galiu prisipažinti, kad kai kuriuos tėvų įsakymus ir apeidavau. Vietoj pižamų vakarėlių pas klasiokes, atsirasdavau kokiam vakarėlyje Kauno centre su didele sąžinės graužatimi.
– Kuo svajojote būti užaugusi?
– Kai buvau pradinėse klasėse, mane pastebėjo krepšinio trenerė ir bandė paversti krepšinio žvaigžde. To labai norėjo tėtis. Tačiau palankiusi porą metų krepšinį supratau, kad labiau jį lankau iš reikalo. Noras būti žurnaliste užgimė labai anksti, kai mokytoja po rašinėliu man parašė, jog galėčiau tapti rašytoja arba žurnalistė. Tuomet ši profesija ir įstrigo. Nuosekliai šio tikslo ir siekiau. Todėl savo svajonę išpildžiau.
– Jei turėtumėte galimybę, ar norėtumėte grįžti į vaikystę?
– Aš labai džiaugiuosi šiuo etapu, kuris yra. Į vaikystę galbūt norėčiau sugrįžti tik tam, kad ir vėl pamatyčiau išėjusius iš šio pasaulio savo mylimus senelius.
