– Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Vasaras leidau pas močiutę su tėvuku, prie Mituvos, kur su kaimynų vaikais prisigalvodavom kuo įvairiausios veiklos.
Skaičiau daug knygų apie indėnus, Astridos Lindgren „Ronja, plėšiko duktė“ taip pat buvo viena mėgstamiausių, tai nuolatos statydavom slaptavietes, nemelius, karstydavomės, kur galima ir nelabai.
Atsimenu ir gilias žiemas tame mediniame name, kur prabudus pūkiniuose pataluose, pirmiausia, pamatydavau šalčio išpaišytą langą ir kilimą su elniais ant sienos, tėvukas užtepdavo man juodos duonos riekę su sviestu, apaudavo vilnoninėm kojinėmis ir pasodindavo prieš krosnį laukti pusryčių, kol pats nukasdavo nuo durų takelį iki malkinės.
– Koks prisiminimas įsimintiniausias, ryškiausas?
– Oj, yra įsimintinų tikrai. Atsimenu, vienoje iš mūsų pastatytų būstinių po svetimomis, sukrautomis lentomis ruošiausi įrengti centrinį šildymą, kasėm griovelius, per kuriuos turėjo eiti šiluma nuo centrinio laužo. Džiaugiuosi, kad nieko tada nesudeginom.
Esam su kitais vaikais iš svetimo daržo į tą būstinę prisitempę arbūzų ar tai moliūgų, dabar tiksliai nepamenu.
Pamatęs tai, senelis visus slapčia sugrąžino atgal į tą kaimynės daržą ir nieko nebuvo. Dar atsimenu, kaip su tėvais čiuožinėdavom pačiūžomis ant užšalusios Mituvos.
– Kas labiausiai jums vaikystėje patiko?
– Man patiko laisvė. Tėvai tikrai mažai kišdavosi į mano pasirinkimus. Lankiau daugybę būrelių, paauglystėje tranzuodavau į visokiausius festivalius, bet tos vasaros ir žiemos Pamituvy kelia daugiausia nostalgijos.
– Kaip buvote auklėjama? Kokios vertybės jums buvo diegiamos?
– Auklėjama buvau gana liberaliai. Tėtis buvo labai sportiškas, aktyvus, visada ir mane palaikydavo per bėgimo varžybas, kai lankiau lengvosios atletikos būrelį. Mama kurį laiką buvo turizmo būrelio vadovė – visą Lietuvą esam išmaišę žygiuose. Šešerių ėjau pirmąjį savo maratoną. Tiesą sakant, jį pabaigiau jau kažkieno nešama ant kupros. Turėjom gausią biblioteką. Abu tėvai daug skaitė, tai persidavė ir man. Pagrindinė savybė, kurią nebūtinai valingai man įdiegė tėvai – savarankiškumas.
– Ar norėtumėte sugrįžti į vaikystę?
– Kiekvienas gyvenimo etapas yra vertingas. Aišku, dabar norėčiau mažai sau pasakyti, kad dar labiau mėgaučiuosi tuo, kad nereikia rūpintis šildymo sąskaitomis ir kitais suaugusio žmogaus buities dalykais. Į vaikystę atsiminimais grįžtu gana dažnai.
