„Augau Rusijos Palangoje – Sočyje, mieste, kuriame šilta ištisus metus. Ten gyvenau iki dešimties metų. Šį periodą prisimenu kaip nerūpestingą ir kupiną laimės.
Kita dalis mano vaikystės prabėgo Lietuvoje, nes tėvai nusprendė, kad turiu persikelti gyventi į Lietuvą, mokytis kalbos. Jie mane išsiuntė į internatinio tipo mokyklą, kur gyveno lietuvių kilmės vaikai iš viso pasaulio.
Šis tėvų sprendimas tuo metu man atrodė nesąžiningas ir nelogiškas. Jaučiausi vienišas, visų paliktas“, – lrytas.lt pasakojo dainininkas.
Bėgant metams Stano suprato, kad tėvai pasielgė teisingai.
„Sočis buvo beviltiškas miestas, kuriame nėra net universiteto. O Lietuva tuo metu buvo besikurianti valstybė su didelėmis viltimis. Tai buvo mano tėvynė, tėvo, močiutės gimtinė.
Čia buvo daug giminių, ir tėvai manė, kad ateityje man dėl šio sprendimo bus tik geriau. Taip ir buvo. Bet kalbant apie vaikystę – 10–11 mano gyvenimo metai nebuvo patys laimingiausi, nes teko gyventi vienam“, – pasakojo jis.
Vaikystės prisiminimų atlikėjo galvoje sukasi daug. Vieni jų smagesni, kiti – liūdnesni. Tačiau keletą nuotaikingų istorijų jis prisiminė su šypsena.
„Prisimenu, kai susilaužiau ranką, labai džiaugiausi, kad nereikės eiti į muzikos mokyklą. Ji man siaubingai nepatiko. Supratau, kad mažiausiai pusę metų man nebereikės groti fortepijonu. Buvo labai smagu.
Taip pat prisimenu, kai grįždamas iš tos pačios muzikos mokyklos radau 5 litus. Tuo metu tai buvo didžiulis džiaugsmas, nes per pertrauką galėjome nusipirkti bandelių. Jos tais laikais buvo tokios pigios, kad už 5 litus visą mėnesį galėjome jas valgyti“, – pasakojo jis.
Nuo pat mažens Stano mėgo skaityti knygas, jos padėjo jam išsiugdyti vertybes. Vyras taip pat mėgo kurti eilėraščius ir tai darydavo drauge su keletu internato bičiulių.
„Mokykloje apie 9.30 val. skambėdavo skambutis, tai reikšdavo, kad laikas miegoti. Tuomet auklėtoja patikrindavo, ar visi miega. Kai išgirsdavome, kad ji išėjo, su bičiuliais susirinkdavome į vieną kambarį ir ten rašydavome eilėraščius, apysakas.
Jas garsiai skaitydavome ir vertindavome. Tai buvo tarsi slaptas literatūrinis būrelis. Tuo metu svajojau tapti poetu“, – pasakojo jis.
Tris vaikus auginantis atlikėjas neslepia, kad kasdien savo atžalose jis mato save vaikystėje.
„Jausmas, kaip tu elgeisi ir jauteisi vaikystėje, greit užsimiršta. Tad tenka sau pačiam kaskart barant ar auklėjant vaikus prisiminti, koks aš buvau vaikas.
Žinoma, norisi, kad vaikai būtų dar geresni už tave patį, bet nereikia pamiršti, jog jie yra kitokie“, – tokiais žodžiais pokalbį baigė jis.
