Vis dėlto, tikrai ne visi vyro gyvenimo etapai dvelkė ramybe. Kaip sako pats A.Radzevičius, jo vaikystė buvo sudėtinga.
„Užaugau Klaipėdoje, turiu devyneriais metais jaunesnį brolį. Mūsų vaikystė nebuvo lengva. Kai išsiskyrė mūsų tėvai, teko anksti subręsti.
Žinoma, maždaug iki dešimies metų amžiaus mama labai stengėsi, kad turėtume tą tikrą vaikystę. Pamenu, dažnai vykdavome į kaimą...
Sakyčiau, kad mano vaikystė buvo gana tradicinė – kartu su visais žaidimais, pasilakstymais paupyje... Bet paskui viskas apsivertė. Kai man buvo 10-11 metų, prasidėjo sunkesnis periodas, teko anksti pradėti dirbti, prižiūrėti brolį, padėti mamai“, – prisiminimais dalijosi atlikėjas.
Paklaustas, koks buvo vaikystėje, A.Radzevičius trumpam luktelėjo.
„Buvau savotiškas vaikas. Visuomet susimąstęs – dėl to nelabai kas pasikeitė iki šiol. (Šypteli.) Be to, buvau labai draugiškas, itin mėgau draugų kompaniją, buvau socialus. Ir labai jautrus. Mane pravirkdyti buvo išties nesudėtinga“, – tęsė daininininkas.
Būti kosmonautu, policininku ar dainininku klaipėdietis nesvajojo. Jo mintyse sukosi konkretus tikslas – padėti savo mamai.
„Užaugęs labai norėjau mamai palengvinti gyvenimą. Svajojau uždirbti kuo daugiau pinigų, kad brolis ir mama galėtų gyventi geriau, apie konkrečias profesijas negalvojau“, – jautrią istoriją toliau pasakojo vyras.
Visgi, net ir pareigingo berniuko gyvenime pasitaikė nemažai išdaigų.
„Pamenu, buvo sumuštiniai, kurių nelabai mėgau. Mama ar tėtis vaikščiojo po virtuvę ir skundėsi, kad jau ne pirmą dieną užuodžia nekokį kvapą. O aš tuos sumuštinius sukišdavau į indaują, giliai po servizais. Matyt, tie sumuštiniai ten stovėjo ne vieną savaitę. (Juokiasi.)
Taip pat pamenu, kai iš Klaipėdos atsikraustėme į Vilnių. Gyvenome pirmame namo aukšte Jono Basanavičiaus gatvėje, turėjome balkoną. Iš darbo grįžusi mama po mūsų balkonu pastebėjo labai daug vaikų o virš jų – mane mėtantį žaislus.
Man toks buvo kaifas, visi taip gaudė tuos žaislus, jaučiausi, kaip koks Julijus Cezaris, toks didis... Žinoma, vėliau teko eiti į kiemą ir rinkti savo išmetytus žaislus. Apskritai, ko tik nepasitaikydavo... Juk buvau berniukas“, – šyptelėjo A.Radzevičius.
Dainininkas atskleidė, kad ne vieną jo bruožą perėmė ir jo sūnus Rokas (13 m.). Vyras prisipažino, jog jo vienturtis yra toks pat jautrus berniukas, kaip ir jis vaikystėje.
„Vienas, toks išskirtinesnis mūsų abiejų bruožas yra jautrumas. Be to, Rokas irgi yra labai draugiškas, labai mėgsta bendrauti. Nuo pat vaikystės jis kartu su manimi važinėjasi po koncertus, tad jokių kliūčių dėl bendravimo su aplinkiniais jam niekada nekilo“, – užbaigė atlikėjas.
