Mindaugą galima palyginti su muzikantu, kuris orkestre groja solo, o kai reikia komandoje vienu metu – net keliais instrumentais. TV3 televizijoje M.Rainys dirba šešias dienas per savaitę, poilsiui turi vienintelį šeštadienį.
Pramoginių bei muzikinių laidų mėgėjai M.Rainį vedėjo statuse mato sekmadieniais realybės šou „X faktorius“. Nuo pirmadienio iki penktadienio jis dirba už kadro, kaip turinio kūrimo vadovas ir su nedidele komanda užsiima anonsų, reklamų, laidų kūrimu. Mindaugas prodiusuoja laidą „Karštai su TV3.lt“, režisuoja ir prodiusuoja laidą „La maistas“ ir yra pagrindinis laidos „Galvok“ režisierius.
Be televizinės veiklos M.Rainys du kartus per savaitę veda grupinius jogos užsiėmimus. Nors visa galva yra paskendęs savo mėgstamoje veikloje, Mindaugas kiek įmanoma stengiasi būti rūpestingas ir dėmesingas savo širdies draugei šokių ir jogos mokytojai Milanai Jašinskytei (37 m.) bei jos dukrai iš pirmos santuokos Danielei Teresai (10 m.).
Televizijos laidų vedėjas ir buvusi „Žuvėdros“ šokėja susipažino 2013 metais TV3 šokių projekte „Šok su manimi“ ir jame iškovojo pergalę.
Kur kas vėliau šokių aikštelėje užsimezgusi pažintis peraugo į meilę. Sėkmingą televizinę karjerą darantis Mindaugas save vadina šeimos žmogumi ir Danielę Teresą, kurią augina nuo ketverių metukų vaidina savo dukterimi.
Kai planavau šį interviu, baiminausi ar M.Rainys atras laiko savo užimtoje dienotvarkėje. Tačiau jis tik pusvalandžiui paprašė nukelti pašnekesį, sakydamas, nes turėjo pasikalbėti su dukters mokytoja: „Nieko rimto, bet reikia atnaujinti informaciją, pasigilinti į mokyklos reikalus, daugiau sužinoti apie savo vaiko mokymosi rezultatus“.
– Esate laidos „X faktorius“ laidos vedėjas, dar prodiuosuojate ir režisuojate. Kaip galvoje viskas nesusimaišo? Ar įvairių veiklų stalčiukuose vyrauja tvarka, ar vis tik pasitaiko chaoso?
– Gal chaoso buvo šiek tiek anksčiau. TV3 televizijoje esu 14 metų, per laiką tuose stalčiukuose išmokau įvesti tvarką. Bet kartais po darbo sunkiai išsijungia galva. Mano veikla lyg didelis paveikslas, kurį kasdien reikia praturtinti spalvomis, po to su visais piešimo įrankiais grįžtu namo.
Ir nors ofiso ar filmavimo aikštelės durys būna užvertos, viduje kurį laiką šiek tiek kunkuliuoju. Manau, kad labai laiku mano gyvenime atsirado joga, jos dėka gebu nuraminti ūžiančią galvą.
– Kokia buvo jūsų kelio pradžia į televiziją?
– Pradinėse klasėse nesvajojau apie jokį viešą darbą. Vaikystėje buvau uždarokas, atsidavęs sportui. Lūžis įvyko vyresnėse klasėse, kai pirmą kartą turėjau kalbėti mokyklos renginyje, kuriame patyriau fiasko – nesugebėjau ištarti nė žodžio. Bet tas įvykis manęs nepalaužė. Priešingai, labai norėjau grįžti į tą patį renginį po metų ir parodyti, kad vis dėl to galiu kalbėti.
Tačiau net ir tada, kai pradėjau dalyvauti skaitovų konkursuose, ėmiau lankyti dramos studiją, negalvojau apie darbą televizijoje. Troškau būti aktoriumi ir vaidinti teatre. Bet po vidurinės į aktorinį neįstojau, tais pačiais metais pasirinkau anglų ir rusų kalbos studijas Vilniaus universitete, Kauno humanitariniame fakultete. Stojau labiau iš bėdos, kad veltui neprarasčiau metų.
Lygiagrečiai gavau galimybę pasidarbuoti Kauno regioninėje televizijoje. Turėjau progą atlikti daug įvairių darbų, nes televizija nebuvo labai didelė ir turtinga. Mane pakvietė dirbti „Žalgirio“ krepšinio klube, kur maždaug dvejus metus rengiau radijo reportažus laidai „Žalgirio radijas“.
2008 metais vienas atsitiktinumas pakreipė mano gyvenimą į tą pusę, kur dabar esu. Susirgo TV3 žurnalistas, kuris važinėjo su „Žalgirio“ krepšininkais į užsienį ir ruošdavo interviu po varžybų. Kažkas paskambino į „Žalgirio krepšinio klubą“ ir paklausė gal pas juos yra žmogus, kuris su krepšininkais sutiktų vykti į rungtynes užsienyje.
Šį darbą pasiūlė man. Jaučiausi lyg užkariavęs Holivudą: tokiam jaunam pasiūlo galimybę keliauti su mylimiausia komanda į užsienį, gyventi nuostabomis sąlygomis, šmėžuoti per televizorių ir dar užsidirbti pinigų
Tas smagus laikas truko pora mėnesių. Grįžau į ankstesnius darbus, bet netrukus iš TV3 sulaukiau pasiūlymo padirbėti Vilniuje sporto ir kitų temų žurnalistu, kol kolegė bus motinystės atostogose.
Atėjęs į televiziją trumpam, čia esu beveik 14 metų.
– Tikriausiai tame kelyje pasitaikė įvairių nuotykių, kuriozų?
– Jų buvo nemažai ir nutinka po šiai dienai. Labai gerai prisimenu savo pirmąjį pasirodymą radijo eteryje. Kartu su kolege turėjome skaityti žinias. Aš jas turėjau pradėti, labai jaudinausi. Ėmė tiksėti paskutinės sekundės iki eterio pradžios, grojo muzika, bet aš lemiamo momento nesulaukiau ir anksčiau laiko pradėjau pilti tekstą. Informacija žiniose išėjo padrika, paskutiniai keli sakiniai, į mikrofoną aš labai garsiai kalbėjau, tie kas klausė, galvojo, kad rėkiu. Kažkodėl įsivaizdavau, jog pastatytas balsas toks ir turėtų būti. Kol baigiau skaityti savo „naujieną“, kuri truko 20 ar 30 sekundžių, buvau visas šlapias nuo prakaito.
Kai pradėjau dirbti TV3 sporto naujienose, mano, dabar jau Anapilin iškeliavęs senelis, dar kurį laiką sakydavo: „Na, vaikeli, ko tu taip šauki į tą mikrofoną, aš tave puikiai girdžiu“. Man atrodė, kad senelis senas ir nesupranta kaip tos naujienos turi būti daromos. Bet kai prieš keletą metų atradau pirmuosius įrašus, turiu pripažinti, jis buvo teisus. Tas rėkimas manyje tūnojo dar ilgą laiką. Bet kuo komfortiškiau pradėjau jaustis savo darbo rogėse, tuo balsas tapo ne toks rėksmingas.
Man, kaip laidos vedėjui, tiesioginiame eteryje labai patinka. Bet, kad gerai ten jausčiausi, turėjo nutikti daug techninių bei žmogiškų nesklandumų.
Kažkada, komentuojant sporto varžybas, vienu metu dirbau su kitu kolega. Kartą mano balsas dėl technikų klaidos buvo išvestas į rungtynes, kurias komentavo kolega, o jo balsas į mano komentuojamas rungtynes. Tam, kad būtų suvokiama, pavyzdžiui, aš sakau, kad štai Petras žaidžia su Antanu, o tuo metu žiūrovai per televizorių mato, kad žaidžia Marytė su Ona. Man puolė visi pasipiktinę rašyti, kad ką čia šneku, negi nematau to paties, ką ir jie mato.
Būna, tiesioginiame eteryje susitari su kažkuo daryti interviu, žinai, kad pašnekovas pasirodys po kelių sekundžių, bet tau į ausinę praneša, jog jis ateis po trijų minučių ir susidariusią pauzę turiu kažkaip apžaisti. Atsarginiam variantui nieko neturiu pasiruošęs, tad pradedu pilstyti iš tuščio į kiaurą, kad išvengčiau tylos. Tokių atvejų buvo ne vienas. Bet po kiekvieno tokio iššūkio atsirasdavo vis didesnis profesinis komfortas, vis mažiau baimės būti tiesioginiame eteryje.
– Ar laidos vedimo nėra sutrukdžiusi liga, nesėkmingas įvykis, prastos oro sąlygos?
– 2011 metais Europos krepšinio čempionate, kuris vyko Lietuvoje, per paskutines lietuvių ir makedonų rungtynes turėjau tiesioginiame eteryje pateikti reportažą iš arenos. Išlipus iš mašinos ir einant į areną į akį pateko kažkoks svetimkūnis. Vėliau sužinojau, kad tai buvo metalo dulkė. Ji sukėlė uždegimą, akis pasidarė raudona. Pasidarė sunku žiūrėti į kamerą. Eteris buvo ant nosies, tad net nesvarsčiau ar galėčiau jo išvengti. Tiesiog stengiausi nekelti aukštai akių, žiūrovams atrodė, kad esu labai rimtas ir susikaupęs. Ši situacija – atspindys to, kad tokių dalykų kaip neįmanoma ar negaliu, mano karjeroje niekada nebuvo. Jei pažadėjau, tai padariau.
– Ar jus atpažįsta žmonės gatvėje?
– Kai esi televizijos naujokas, gal labiau koncentruojiesi į tai ar daug kas tave atpažįsta, kaip reaguoja. Šiaip esu žmogus, kuris be televizijos gyvena įprastą gyvenimą. Auginu vaiką, stengiuosi būti kiek įmanoma geresnis žmogus, tėvas, partneris. Einu į parduotuves, perku produktus, gaminu maistą, jei reikia nuvairuoju automobilį į autoservisą. Todėl per daug nesvarstau ar esu atpažįstamas, ar ne. Bet jei užkalbina gatvėje, paprašo nusifotografuoti, niekada nepraeinu pro šalį.
– Žiūrovai per televizorių mato gražiai aprengtus, švytinčius laidų vedėjus. Atrodo, jog viskas visada tviska rampų šviesoje. O kokios yra tamsiosios televizijos pusės?
– Pirmas dalykas, kad nėra pastovaus grafiko. Esi stipriai priklausomas nuo projekto, kuriame tuo metu dirbi. Bet jam pasibaigus neturi garantijos, kad ir vėl turėsi darbo. Kadangi dabar stoviu dvejose barikadų pusėse: ir ten kur esu matomas ir kur stoviu už uždangos, tai visus metus būnu užimtas. Nes jei manęs nėra kadre, vadinasi sukuosi už kadro.
Be to neretai televizijos žmonės užsiėmę tada, kai visi kiti ilsisi, nes tavo savaitgaliai ar šventinės dienos būna paskirtos darbui.
Vyrauja nuolatinis stresas, nes sekundžių tikslumu tau reikia padaryti kažkokį reportažą arba įrašyti laidą. Jei vyksta tiesioginis eteris ir kažką pasakoji apie vyksmą scenoje, tai režisierius tau į ausinę gali pasakyti, jog viršijame laiką ir privalau trumpinti tekstą.
Vienas didesnių iššūkių yra laiko, kurį galėtum planuoti, nebuvimas. Smagu žinant, jog darbai padaryti ir galėsi dvi savaites ramiai atostogauti.
Kai laida baigiasi, natūralu, kad apninka liūdesys, gauni vidinį psichologinį smūgį. Skaudžiau tai išgyvena jauni laidų vedėjai. Nes buvimas eteryje užliūliuoja, jautiesi lyg šventėje, kuri nesibaigs.
Anapilin iškeliavęs aktorius Vytautas Šapranauskas viename paskutinių interviu sakė, kad kiekviename darbe maloniausia dalis yra pabaiga. Ilgai maniau, kad tai nesąmonė. Su metais ir patirtimi supratau, kad jis norėjo pasakyti, jog kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. Tad net kai projektas pasibaigia, tu ne tik tampi geresnis profesionalas, bet ūgtelėji kaip asmenybė. O šiaip viskas turi pradžią ir pabaigą. Kuo greičiau išmoksi paleisti dalykus, kurie jau nebėra tavo horizonte, tuo bus lengviau.
– Esate didelis gurmanas ir mėgstate sukiotis prie viryklės. Ar šį pomėgį atradote seniai?
– Augau šeimoje, kur tėtis šiek tieks daugiau virtuvėje improvizuodavo, o mama buvo klasikinių lietuviškų patiekalų specialistė. Didelių kulinarinių stebuklų šeimoje nemačiau. Bet visada pats bandydavau susigalvoti kaip paprastą patiekalą pasigaminti įdomiau. Labai mėgdavau valgyti daktarišką dešrą su batonu ir pomidorų padažu ir šį valgį ruošdavau vis kitaip. Kai pradėjau dirbti televizijoje, virtuvė nuėjo į antrą planą. Tačiau kuo daugiau atsakomybių ėmė atsirasti, kai atsirado šeima, supratau, kad man labai smagu gaminti kitiems. Kai sugrąžina tuščią lėkštę, tai būna geriausias įrodymas, jog kulinarinis kūrinys pavyko.
Masto gamyba man yra poilsis, tam tikra meditacija, susikaupimas, kuris leidžia šiek tiek nuraminti per dieną įsisiautėjusį chaosą. Nes, kai pjaustai svogūną, mažiausiai nori galvoti apie nepadarytus darbus. Maisto gamyba yra vienas iš būdų sugrįžti ten, kur tavo širdis džiaugiasi. Sportas irgi atgaiva. Kažkada sportuodavau septynis dienas per savaitę po du kartus, dabar gal mažiau. Joga nurungė aktyvų sportą.
– Jei norėtumėte palepinti savo šeimos narius, kokie patiekalai jiems suteiktų didžiausią malonumą?
– Žinau, kad savo antrai pusei įtikčiau varškę užpylęs kondensuotu pienu. Tai būtų vienas geriausių patiekalų, kurį mes abu valgydami čepsėtume. Kalbant rimčiau, man labai gerai pavyksta kugelis. Dar gaminu pakankamai neblogus ryžių dubenėlius, ant kurių keliauja įvairūs žuvies produktai, daržovės. Didžiulį vaidmenį vaidina specialus padažas.
– Ar Danielė Teresa irgi vegetarė kaip jūs su Milana?
– Ne, ji valgo viską. Užaugs ir pati pasirinks: nori mėsos ar nenori. Šeimoje ji mato kas valgoma, bet nuvažiavusi pas močiutę žino ką reiškia teisingai paruošti kotletai su teisinga bulvių koše ir teisingu padažu.
– Koks esate tėtis?
– Čia mano vaikas galėtų atsakyti koks esu tėtis arba mano antroji pusė. Galiu pasakyti, kad labai daug ko nežinau, labai daug ko mokausi iš savo dukros. Danielė man primena mano paauglystės laikotarpį, primena ką reiškia tiesiog būti žmogumi su savo baimėmis, džiaugsmais, kad kartais reikia pamiršti užsidėti savisaugos kaukes.
Aš leidžiu jai būti vaiku ir mokytoju, o tose vietose, kur kaip suaugęs turiu padėti išspręsti jai kilusius sunkumus, tą ir darau. Stengiuosi būti draugas, bet niekada nepamirštu ir savo tikrosios misijos, nes autoritetus vaikui pirmiausia formuoja tėvai.
– Jūsų kūną puošia įvairios tatuiruotės. Ar jos turi kažkokias reikšmes?
– Visos jos yra su tam tikra prasme, sakyčiau pati pirmoji gal neturėjo tvirto atspirties taško. Dalis tatuiruočių susijusios su mano charakterio savybėmis, kurios man primena ką jau turiu, o ką dar reikėtų patobulinti. Kelios tatuiruotės kalba apie tikėjimą plačiąja to žodžio prasme. Viena ranka yra gausiai išpiešta smulkiomis detalėmis. Ant mano kūno esančios tatuiruotės yra tam tikras žemėlapis, kuris atskleidžia ne tik kas buvo, bet kas svarbu šiai dienai. Jau keletą metų nesu pasidaręs nė vienos tatuiruotės. Manau, gal kada nors dar pasidarysiu, bet turi ateiti tinkamas metas.
– Su Milana susipažinote šokių projekte, vėliau užsimezgė artimi santykiai. Gal iki šiol pašokate?
– Kai baigėsi šokių projektas, buvo progų oficialiose renginiuose kartais pašokti. Bet kai užsimezgė mūsų santykiai, viešų pasirodymų nebeliko. Dabar nei aš grįžęs namo imu vesti renginius, nei Milana sugalvoja mane mokyti šokių žingsnelių. Mes susitinkame prasminguose pokalbiuose, kurie dažniausiai nuveda į filosofinius pamąstymus. Kartais pavyksta labai giliai pasikapstyti. Yra vieta, kur guli jogos kilimėlis. Ten mes kartais fiziškai dviese susitinkame, kartais tiktai mintimis arba širdimi susijungiame darydami tą pačią praktiką.
– Kaip sutikote šv. Kalėdas?
– Kalėdos – laikmetis, kai norisi sustoti ir ramiai pabūti su artimaisiais, pasivaikščioti, pagulėti ant sofos, prasmingai pasikalbėti, pasijuokti. Mes laikomės tradicijų, ruošiame šventinį stalą ar važiuojame pas artimuosius. Ne visuomet užmetu akį ar per Kūčias yra 12 patiekalų. Ne tai svarbiausia. Atradome virtas bulves su kanapių sėklomis. Šis patiekalas nukonkuravo didžiąją dalį šventinių patiekalų.
– Ko dar norėtumėte išmokti?
– Norėčiau išmokti valdyti banglentę ir susidėlioti laiką taip, kad galėčiau plaukiojimui skirti pakankamai laiko. Norėčiau kiek įmanoma labiau mėgautis gyvenimu, nebejausti tokio stipraus nerimo ar nuolatos vaikytis tam tikrų veiksmų, įvykių paaiškinimų ir įrodymų. Nors ta banglentė asocijuojasi su apčiuopiamu reikalu, bet turi gerokai platesnę reikšmę. Man tai būtų tarsi naujo etapo pradžia, leidžianti suvokti, kad mano gyvenimas atviras atradimams, platiems vandenims, kad malonumus galima patirti šabloniškai arba taip, kaip kviečia tavo vidus.
