Šventiniu laikotarpiu visų dirbančių televizijoje grafikas yra šiek tiek beprotiškas. Lyg sūkurys pramoginių scenų užkulisiuose sukasi ir vyriausias prodiuseris A.Giržadas.
Šias Kūčias, Kalėdas, kaip ir eilę metų atgal jis praleido darbe – dirigavo „Šok su žvaigžde“ finalui. O sausio pradžioje jo laukia dar vienas iššūkis – nacionalinė „Pabandom iš naujo“ atranka. Jėgas scenoje išbandys 36 grupės ir atlikėjai. Nugalėtojas atstovaus Lietuvai tarptautiniame dainų konkurse „Eurovizija“, šį kartą vyksiančiame Italijoje.
Jau 12 metų A.Giržadas yra į tarptautinį konkursą vykstančios Lietuvos delegacijos vadovas. Ten tenka suktis pasiraitojus rankoves, spęsti tiek techninius klausimus, tiek žmogiškas problemas.
– Vadinasi nepavyksta jums tarptautiniame konkurse per daug atsipalaiduoti ir mėgautis reginiu?
– Delegacijos vadovas ten vyksta ne atsipalaiduoti, švęsti, o spręsti visų ten atsirandančių problemų ar netikėtų situacijų. Atlikėjas ar grupė, kuriuos man tenka lydėti, patiria didžiulį spaudimą, jaučia didelę atsakomybę. Jų negali atkirsti nuo pasaulio ir laikyti šiltnamio sąlygomis. Kad ir kiek patartum nelįsti į komentarų skiltis, neskaityti ką rašo visi „išmanantys“, atlikėjai vis tiek pasiskaito, o tai toli gražu nepadeda geram nusiteikimui dvi savaites būnant ten.
Tad kartais tenka pabūti ir psichologu, kartais piktu ar paguodžiančiu tėčiu. Bet aš suprantu, kad įvairios nuotaikos kyla dėl ten tvyrančio didelio krūvio, emocinio spaudimo.
Vieni dalyviai užsirakina savo kambaryje, niekur nenori kelti kojos, jiems niekas neįdomu, sėdi paskendę kompiuteriniuose žaidimuose. Kiti dalyviai reaguoja kitaip. Būna, kad puola be perstojo valgyti arba sugalvoja keisti savo pasirodymą. Ir su viskuo tenka padėti žmonėms susidoroti. Neretai aš jau iš anksto galiu nuspėti kaip bus.
– Kaip ruošiatės visiems įmanomiems iššūkiams ar tiesiog reaguojate pagal situaciją?
– Viskas priklauso kiek yra emociškai stiprus į konkursą vykstantis atlikėjas, kokia yra jį supanti aplinka. Po savo pirmojo išvykimo į „Euroviziją“ daviau griežtą pažadą dvi savaites laikyti šeimos narius kaip galima atokiau nuo atlikėjų.
Mes iš karto pasakome visiems, kad tai nėra ekskursija su artimaisiais. Atlikėjai važiuoja dirbti, tad kad ir kaip jiems reikėtų artimo žmogaus palaikymo, didžiąja dalimi turi apsiriboti bendraudami telefonu ar socialinių tinklų pagalba. Žinoma, neprieštarauju dienai, dviem jiems pasimatyti gyvai.
Kartais artimieji stebisi ar priekaištauja kodėl atlikėjas neranda jiems laiko. Būna, kad jie pradeda labai aktyviai dalyvauti visuose procesuose, reikšti nuomonę kaip kas turi būti padaryta, nurodinėti ar konkurso dalyviui reikia eiti į susitikimą ar nereikia. Negaliu sakyti, kad artimieji visą laiką tik trukdo. Yra buvę, kai labai supratingai ir profesionaliai yra padėję.
– Kokių nuotykių patyrėte didžiojoje „Eurovizijoje“? Gal kilo kazusų dėl pasikeitusio laiko, gal kas nors iš delegacijos buvo pasiklydę ar apvogti?
– Smulkmenų, kai kažkas kažką pametė, pamiršo būna kasmet. Kai su grupe „Fucedmarc“ vykome į Kijevą, dingo dėžė su koncertine suknele. Artistai ją susipakavo ne į lagaminą, o į atskirą dėžę, nes nutarė, kad rūbui bus saugiau. Nenorėjome ginčytis, oro uoste dėžę atidavėme į bagažo skyrių.
Bet ji nuskrido ne ten, kur reikėjo. Ieškojome sukneles per visas avialinijas. Kai galų gale ji atsirado, visi džiūgavome, kad operacija „Išvaduok suknelę“ pavyko.
Nuolat nutinka, kai kažkas kažkur pavėluoja, užstringa. Kai „Eurovizija“ vyko Azerbaidžane, ten laikas nuo lietuviško skyrėsi keliomis valandomis. Iš arenos po repeticijų išeidavome švintant.
Ten būnant interviu daviau pabudęs naktį, viešbučio lovoje. Kartą tiesiog pamiršau sulaukti naktinio skambučio ir užmigau. Kai jis pasigirdo, šokau iš miegų, prisiminęs, kad laukia sutartas pokalbis. Stipriau atsikosėjau, kad neatrodyčiau labai užsimiegojęs ir įsitraukiau į pokalbį.
– Kurią „Eurovziją“ prisimenate su didžiausiu džiaugsmu, o kurią su didžiausiu kartėliu?
– Nežinau iš kurios man buvo liūdniausia išvažiuoti, nes po dviejų savaičių ir šiaip nori namo. Tikrai gerai atsimenu dvi „Eurovizijas“, kai laukiau, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Dėl įvairių priežasčių. Paminėsiu, kad labai laukiau, kada baigsis mano pirmoji „Eurovizija“. (2010 m. Osle Lietuvai atstovavo grupė „InCulto“)
Aš ten buvau įmestas kaip kačiukas į vandenį, nieko nežinojau, neturėjau tokių renginių patirties. Kolega, dirbęs prieš mane, papasakojo, perskaičiau taisykles, susipažinau su procedūromis, bet realybėje patekau į didžiulę mašiną, nežinojau kur eiti, ko klausyti, tų žmonių nepažinojau. O dar tuomet vykau su didele kompanija. Grupę „InCulto“ lydėjo nemažas būrys artimųjų, draugų.
Su nostalgija prisimenu paskutinę „Euroviziją“ Rotardame, kadangi iš organizatorių pusės viskas buvo atlikta nepriekaištingai.
2022 metais „Eurovizija“ vyks Italijoje. Aš vis juokaudavau, kad man nesvarbu kokia bus italų daina nugalėtoja, aš labai noriu nuvykti į Italiją, nes tą šalį labai myliu. Pagaliau tai atsitiko su puikia daina ir grupe. Aš dar nežinau ar tuo labai džiaugsimės, nes Italijoje smagu turistauti, tačiau tie, kas su italais turėjo darbo reikalų, supranta, jog tai nėra paprasta. Prieš keletą dienų sužinojome, kad komandoje bus vienas svarbus žmogus, pernai dirbęs Rotardame. Atsidusome su palengvėjimu, nes tai labai patyręs profesionalas.
– Nacionalinėje atrankoje dalyvauja labiau ir mažiau patyrę atlikėjai. Bet kiekvienas tikisi pasirodyti geriausiai. Kita vertus, komisijos nariai neretai atlikėjams pažeria aštrios kritikos. Gal pasitaiko įsižeidimų, pykčių, vos ne durų trankymų?
– Pirmiausia pasakysiu, kad komisija jau keletą metų stengiasi kuo atsargiau ir profesionaliau komentuoti pretendentų pasirodymus. Jiems nebereikia išklausyti pastabų stovint prieš komisiją. Kiekvienais metasi nacionalinės atrankos etapuose būna įsižeidusių, piktų ar trankančių durimis. Ne visi atlikėjai sugeba pripažinti, kad gal šį kartą nebuvo tobulas, kad buvo geresnių. Būna tikrai nemalonu, kad žmonės, kuriems atveri širdį, išpildai visus įmanomus pageidavimus, lieka nepatenkinti ir pikti. Nors čia dažniau pyktį išlieja ne atlikėjai, o jų komandų atstovai.
– Su kokiais keisčiausiai norais susiduriate?
– Kartais, tikrai, būna keistų, neįgyvendinamų prašymų. Būna juokaujame, kad įdomu ar kas nors šiais metais paprašys juodo spindulio. Vienais metais viena pradedanti atlikėja užsispyrusi norėjo dainuoti gulėdama sunkiuose dūmuose. Bandėme paaiškinti, kad tai nelabai įmanoma, kad ji tiesiog užtrokš. Bet vėliau nusprendėme be reikalo nesiginčyti ir leidome pabandyti. Įvyko kaip įvyko. Ji tiesiog tuose dūmuose pradėjo kosėti ir pašoko iš vietos. Dar bandė sakyti, kad gal čia ne tokie dūmai, bet, deja dūmai yra tokie, kokie yra.
Kai kada žmonės pasirenka jiems atrodantį įdomų sceninį įvaizdį, bet staiga paaiškėja, kad per televiziją vaizdas atrodo ne toks, kokio buvo tikėtasi.
Dažniausiai taip nutinka, kai atlikėjos prašo, jog jų suknelės plazdėtų vėjyje. Neatsimenu ar nors kartą yra pavykę tai atlikti nepriekaištingai. Dizaineriai keičia medžiagas, šleifus, bet vis tiek vėjas audinį apsuka bet kaip aplink kojas. Tai fizika, nieko nepadarysi. O žmonės dažniausiai prisižiūri užsieninių filmų ar vaizdo klipų, kuriuose būna daug kompiuterinės grafikos. Tada tenka įrodinėti, kad scenoje gyvai tokių efektų nepavyks išgauti.
– Gal iš „Eurovizijos“ konkursų per tuos dvylika metų prikaupėte įvairios atributikos, suvenyrų. Kur juos laikote?
– Seniai praėjo tie laikai, kai delegacijos veždavosi dėžes dovanų ar kviesdavosi viena kitą į vakarėlius. Niekas nebešvaisto tokiems dalykams pinigų. Yra pora didelių šalių, kurios daro tuos vakarėlius. Deja, į Filipo Kirkorovo gimtadienio vakarėlį, kad ir kiek kartų buvome kviesti, nėjome. Tai yra savotiška minkštoji propaganda ir dalyvauti tame nėra jokio reikalo.
Skandinavų šalys turi savo kasmetinius susibūrimus, bet mes ne skandinavai, tad nesame ten kviečiami. Kartasi į vakarėlį susiburia tam tikro pusfinalio dalyviai. Visa tai daroma su dideliu išskaičiavimu, tikintis sulaukti vienoms iš kitų balsų, o ne tam, kad tai būtų geras laikas visiems, užsimegztų naujos draugystės.
Šiaip komunikacija yra labai svarbi. Esu pastebėjęs, kaip stipriai pagerėja šansai gauti dėmesį tų atlikėjų, kurie visada yra pasiruošę kalbėt ir turi ką pasakyti. Ir kaip krenta žurnalistų susidomėjimas, jeigu atlikėjas pradeda kvailioti, kalbėti niekus ar iš viso nieko nepasako. Du trys interviu ir gandas, kad su šituo verta kalbėti arba ne, žaibiškai nuvilnija per spaudos centrą. O tada prie tavo interviu kambarėlio stovi žurnalistų eilė arba nėra nė vieno. Pvz. net garsieji Moneskin su žurnalistais bendravo labai nuoširdžiai, atvirai ir draugiškai. Visiškai be to rokeriško aplombo kurį demonstravo scenoje ar viešai per nugalėtojų spaudos konferenciją.
Eurovizinės atributikos nekaupiu. Visada pasiimu rašiklius, anksčiau pasiimdavau USB raktus, kuriuos nešdavau pas IT specialistus išvalyti, nes keistai atrodo, kai gauni brangaus gamintojo dešimt USB raktų, kuriuose esą sukelta informacija apie atlikėją, ten įrašyta jo daina. Dėl šventos ramybės tas dovanas nešu patikrinti, nes kas dar ten gali būti įdiegta be atlikėjo biografijos, vienas Dievas težino.
Tai, ką susirenku, paskutinę „Eurovizijos“ dieną sukraunu savo kambary ant lovos ir pasikviečiu komandos narius. Leidžiu jiems iš tos krūvos išsirinkti ką jie nori, ten iki šiol vis dar būna kompaktinių diskų. Nors kompaktų šiais laikais mažai kas klauso, bet „Eurovizijoje“ jie yra geriausiai suvenyras.
– Neabejoju, kad per tiek metų jūsų klausa ir intuicija tapo stipriai išvystyta. Ar galite pasakyti, kas bus geriausiųjų trejetuke, ar kaip seksis Lietuvos atstovui?
– Favoritai iš karto aiškiai matosi. Bet kuris iš jų laimės, negalėčiau pasakyti, jog visada tiksliai atspėju. Tačiau kaip didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje seksis mums, praktiškai visada sau esu atsakęs teisingai.
Tačiau, kad ir ką galvočiau apie atlikėją, kurį lydžiu į konkursą, niekada viešai apie jį nesu pasakęs nieko blogo, su komandos nariais nesileidžiu į interpretacijas.
Juk kaip tada tam žmogui žiūrėčiau į akis, kaip galėčiau vadintis komandos vadovu, kaip atlikėją motyvuočiau lipti į sceną, jei sakyčiau: „Ai, čia nieko gero nebus“?
Deja, kai kada ir mūsų delegacijoje pasitaiko taip besielgiančių žmonių. To labai nemėgstu. Jei lydi savo žmogų į didžiąją sceną, tai pagarbos, palaikymo vėliavą turi laikyti iki galo.
– Jus galima vadinti televizijos senbūviu. Kaip ir kada prasidėjo jūsų kelionė į televiziją?
– Televizijoje esu jau per trisdešimt metų. Pirmiausia į ją atėjau vaikystėje. Vaikiškose laidose reikėjo vaikiškų balsų, teko suvaidinti kiškį, meškutį, spaliuką. Televizijoje pradėjau dirbti administratoriumi. Tai – žemiausios grandies asistentas, kuris pasitinka ar išlydi svečius, paduoda pasirašyti kažkokius popierius, pildo blankus, sužiūri, kad studija būtų laiku paruošta, darbo grafikai užpildyti.
Dirbdamas administratoriumi ėmiau dalyvauti įvairiose jaunimo laidose, pamažu vis dažniau rodydavausi ekrane. Paskui tapau režisieriaus asistentu, išmokau dirbti prie pulto.
– Jums teko dirbti per kruvinuosius Sausio įvykius. Kur tuo metu buvote?
– Naktiniai Sausio įvykiai, kai buvo užimtas Radijo ir televizijos pastatas, mane pasitiko taksi automobilyje, vykstant namo. Prieš tai mes ilgai budėjome Konarskio gatvėje. Tuo metu dirbau radijo diktoriumi. Mes sėdėjome skirtingose studijose, kad jei netikėtai užkluptų kareiviai, jie nežinotų iš kurios studijos vyksta transliacija. Atėjo naktis ir vyresnieji kolegos nusprendė, kad pastate lieka tik tie, kam būtina, o iš ryto vėl susirinksime ir žiūrėsime kas bus toliau. Kažkokio stebuklo dėka atvažiavo taksi automobilis, nuo vairuotojo dar gavau barti, esą arba sėdu į mašiną ir važiuoju, arba eisiu pėsčias. Gatvėje prie laužų susirinkę žmonės kalbindavo išeinančius darbuotojus, vaišindavo arbata.
Kai išgirdau kas įvyko, parbėgau namo, pasiėmiau būtiniausius daiktus. Keliese su kolegomis kuriam laikui pasislėpėme pas draugus. Paskui susirinkome, pradėjome organizuotis darbus. Man teko ilgokai dirbti Kaune. Kai išgirsdavome, kad ateina ir mus sulaikys, griebdavome ką galėdavome ir bėgdavome tolyn per miestą. Su kolegomis keliomis kalbomis parengėme įrašą, kad jeigu ateis paskutinioji, tai Sitkūnų gynėjai greitai jį paleis ir užvirins duris. Pranešime buvo skelbiama, kad jei jis yra girdimas, reiškia, jog paskutinė transliacijos vieta užimta, kad nepriklausoma Lietuva yra okupuojama, kad užgniaužiamas laisvas balsas.
– 2007 metasi metėte iššūkį sau ir sudalyvavote šou laidoje „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“. Su atlikėja Rosita Čivilyte iškovojote garbingą ketvirtą vietą. Kaip tada ryžotės tokiai avantiūrai?
– Aš tiesiog prisišnekėjau. Kažkada televizijos prodiuserė Indrė Cesiūnienė rengė šokių projektą ir pasiūlė man jame dalyvauti. Atsisakiau patikinęs, kad jeigu ji kada pakvies dainuoti, tada dalyvausiu. Po poros metų ji man paskambino ir priminė pažadą. Taip ir atsidūriau tame projekte. Buvo nelengva, nesinorėjo atrodyti bet kaip. Patirties viešai dainuoti neturėjau. Man sakydavo: „Remk balsą“, o aš nesuprasdavau kuo ir kur jį remti. Vėliau atsitiktinai išgirdau vieną triuką kaip vyrai dainuodami remia balsą. O tuo metu man niekas nieko neaiškino. Mano partnerė turėjo savų principų, tam kad jos balsas gerai skambėtų, nesutiko dainuoti žemesnėje tonacijoje. Tad buvo tokių momentų, kai aš cypiau pasistiebęs. Net teko kreiptis į medikus, nes balso stygos buvo pasiekusios kritinę įtempimo ribą.
– Gal žmonės jus atpažįsta gatvėje, skambina, rašo, dovanėles dovanoja, be eilės praleidžia ar nuolaidą perkant padaro?
– Jaunystėje esu gavęs dovanų vieną auskarą. Tada buvo madinga juos segėti. Nuėjau į juvelyrinę parduotuvę, kad pataisytų vieną mano auskarą. Kai atėjau jo atsiimti, man padavė visiškai naujai pagamintą auskarą. Jis buvo daug gražesnis už mano turėtą.
Ne kartą mane yra praleidę be eilės arba atlaidžiau pažiūrėdavo klaidingai užpildžius dokumentą. Būdavo smagu, kai žmonės per pandemiją atpažindavo, nors vaikščiodavau užsidėjęs medicininę kaukę.
– Ar mėgstate vienatvę, ar jums kaip oro reikia bendravimo?
– Kai buvau jaunesnis norėdavau lėkti, bėgti. Dabar manęs visai negąsdina pabuvimas vienam. Labai smagu pabūti nedideliame draugų būry. Patinka klausytis, kai žmonės protingai kalbasi.
– Gal laisvalaikiu mėgstate sukiotis prie viryklės?
– Anksčiau, kai dar gyvenau kartu su tėvukais, tai ir pyragus mokėjau kepti. Mama kartais pagudraudavo, kviesdavo ateiti, jei noriu pyrago. Tikėdavausi, kad pyragas iškeptas garuoja ant stalo, bet manęs laukdavo išdėlioti produktai. Tokiu būdu mamai pavyko mane išmokyti kulinarinių gudrybių. Dabar, jeigu reikėtų, be problemų svečiams pagaminčiau pietus. Tik kam gaišti laiką? Galima maistą užsisakyti į namus arba tiesiog išeiti su draugais kur nors papietauti.
– Gal grįžtančio iš darbo jūsų laukia koks nors gyvūnas?
– Turiu cvergšnaucerių veislės šunį Zipą. Tai penktas šuo mano gyvenime. Šis šuo yra kambarinis, visi prieš tai buvo dideli, gyvendavo voljere kieme. Zipas labai protingas šuo. Iš šunybių, tai savo antrojo gimtadienio proga, mums pasigyrus, kad nė vienos šlepetės nėra sugraužęs, jis apgraužė tėvų kilimą. Bet labai greitai suprato, kad prasikalto ir daugiau kol kas nieko blogo nėra iškrėtęs.
Zipas puikus manipuliatorius, labai mėgsta bendrauti. Kadangi mūsų namas dviejų galų – vienoje pusėje gyvenu aš, kitoje – mano tėvukai, tai kai išeinu į darbą, šunį palieku su jais. Per dieną jis kokius tris kartus visus savo žaislus pernešta tai pas tėtį, tai pas mamą, norėdamas, kad su juo pažaistų. Kai išgirsta, kad parvažiuoju namo, kyla didelis triukšmas, nes tada jam labai reikia pas mane. O laimingiausias būna, kai mes visi trys sueiname į būrį.
– Ko palinkėtumėte sau ateinančiais metas? Gal esate numatęs laikytis kažkokių pažadų?
– Jau seniai nesu naivus ir netikiu naujametiniais pažadais, ypač, jei kalbama apie svorio metimą. Tie per karantiną užsiauginti dešimt kilogramų kol kas niekaip netirpsta. (juokiasi). Būsiu neoriginalus, bet Kalėdų senelio prašysiu pandemijos pabaigos, sveikatos savo tėveliams, sau, artimųjų šeimoms. Galimybė būti kartu su brangiausiais žmonėmis yra neįkainojama dovana.
