Nemažai metų Lietuvoje gyvenantis Gian Luca šioje šalyje jaučiasi savas ir pripažįsta, kad čia jis populiaresnis nei gimtojoje Italijoje. Ten jis nebuvo susipažinęs su televiziniais užkulisiais, nesifilmavo reklamose.
G.L.Demarco neslepia, jog lietuviai jį atpažįsta gatvėje, prašo nusifotografuoti. Daugiausia dėmesio vyras sulaukia apsipirkinėdamas parduotuvėse.
Kad vieną dieną taps televizijos laidų vedėju, Gian Luca nė nesapnavo. Į Lietuvą jis atvyko turėdamas kitokių tikslų.
Būdamas 21-ių temperamentingasis italas su saleziečių misija atvažiavo dirbti į Kauną, „Caritas“ dienos centrą. Jis iškart užsibrėžė tikslą išmokti lietuviškai. Nepaleido iš rankų žodynėlio, laužė ir laužė liežuvį, dėkodamas draugams lietuviams, kad nesijuokė iš jo.
Po pusmečio jau kalbėjo, o dabar nė pats nežino, kuri kalba – lietuvių ar italų dažniau sukasi jo mintyse.
Gian Luca yra giliai tikintis ir labai atvirai kalba apie didžiausias savo vertybes – meilę šeimai, Dievui, tėvynei ir gyvenimui.
„Prieš valgydami prie stalo būtinai pasimeldžiame visi kartu. Meldžiamės ir kiekvieną vakarą. Manau, kad maži kasdieniai dalykai ir yra svarbiausi“, – tikina Gian Luca.
Išbandęs save misijose, savanoriaudamas, galiausiai, būdamas 27-erių sutiko būsimą žmoną Eglę. Jis iš karto suprato, kad ši moteris yra jo antroji pusė. Dabar Gian Luca mylintis vyras ir trijų vaikų: Magdos (9 m.), Beno (8 m.) ir Martinos (3 m.) tėtis.
Atsidavęs šeimai ir televizijai, virtuvės šefas iki šiol nepamiršta savanorystės ir stengiasi padėti tiems, kuriems sunkiau.
Vilniaus Bernardinų bažnyčioje jau aštuonerius metus rengiami Kalėdų pietūs. Tą dieną bažnyčios patalpose prie stalo kviečiami stokojantys vilniečiai, kurie neturi lėšų, artimųjų, namų. Per Kalėdas į bažnyčią sukviesti stokojančius sugalvojo virtuvės šefas Gian Luca. Pranciškonų vienuoliams jis išūžė ausissu savo idėja, kol ji tapo realybe.
Gan Luca gimtojoje Italijoje parapijiečių tradicija per šventes pamaitinti stokojančius gyvuoja labai seniai, todėl jis energingai ėmėsi šią iniciatyvą įgyvendinti ir Lietuvoje. Italas šventiniam stalui nuo ankstaus ryto kartu su parapijiečiais ruošia kelių rūšių šaltus ir karštus patiekalus bei desertus. Dėl iškilios misijos G.L.Demarco aukoja ir savo laiką su šeima.
„Kalėdų pietų šeimoje nevalgysiu. Tik vakare susėsime prie stalo. Man Dievulis tiek daug davė, todėl turiu dalytis su kitais“, – kalbėjo virtuvės šefas, kuris paauglystėje pas pranciškonus Asyžiuje išmoko paprastų vertybių abėcėlę.
– Kaip jūs atėjote į televiziją?
– Viskas prasidėjo, kai Edita Mildažytė mane pradėjo kviesti į savo laidą „Europos vidury“. Po to „Lietuvos ryto“ televizijoje pradėjau vesti savo pirmąją kulinarinę laidą „Grilio skanėstai“ ir nebesustojau. Dabar televizijos žiūrovai sekmadienio rytą mane mato laidoje „La Maistas“.
– Kas buvo sunkiausia pradėjus dirbti televizijoje?
– Man nebuvo nei sunku, nei baisu. Televizija man patinka. Kameros negyvos, ko man jų bijoti. Aš labai atsipalaidavęs. Televizija suteikia galimybę žaisti, ilgiau išlikti vaiku. Aš esu pamaiva, esu charizmatiškas, mėgstu juokauti, tad eteryje jaučiuosi kaip žuvis vandeny. Džiaugiuosi, kad mane pastebėjo ir leidžia dirbti.
– Kokių nuotykių esate patyręs televizijoje?
– Yra buvę, kad staiga nebeveikia viryklė, o ten įdėtas kepti pyragas. Už nugaros netikėtai nukrenta lempa, filmavimo metu studijoje pasirodo grimerė. Aš kartais netobulai lietuviškai kalbu, būna netaisyklingai kažką pasakau, tai operatorius pradeda leipti iš juoko ir nebegali filmuoti.
– Ar žiūrite savo laidas?
– Specialiai nežiūriu, mano vaikai ir žmona žiūri. Kadangi laida rodoma sekmadienio rytą, tai aš tuo metu dar miegu. Po to atsikeliu ir gaminu pusryčius. Kadangi visą savaitę dirbu labai intensyviai, tai savaitgalį stengiamės praleisti ramiai šeimos rate.
Džiaugiuosi, kad turiu laisvus savaitgalius, kitaip būčiau išprotėjęs tiek aš, tiek mano šeima. Reikėjo rasti pusiausvyrą. Turiu komandą, kuri man padeda viską sugeneruoti.
– Kokia jūsų eilinė darbo diena?
– Pavyzdžiui, šiandien kėliausi pusę septintos, nuvežiau vyresnius vaikus į mokyklą, mažąją į darželį. Aštuntą nuėjau į sporto klubą, sportavau iki devintos ryto. Tada ėjau į darbą, įrašinėjome laidą. Po to turėjau du renginius savo kulinarijos studijoje, kur kartu su įvairiais žmonėmis gaminome patiekalus, juos ragavome, daug juokavome. Tarp savo kulinarinės veiklos dariau įprastus ofisinius darbus. Vakare grįžau namo. Praleidau vakarą su šeima, šiek tiek paskaičiau.
– Italų šeimose, kai susirenka artimieji, giminės kyla didelis šurmulys, visi daug ir garsiai kalba, kartasi atrodo, kad net pykstasi. Ar jūsų šeimoje irgi taip būdavo?
– Absoliučiai taip pat. Kai susirenka daug žmonių, mums įprasta rėkti, mes to net nejaučiame. Per svarbias šventes susiburia ne tik artimieji, bet ir pusbroliai, tetos, dėdės. Iš viso apie 50 žmonų.
– Kada paskutinį kartą lankėtės Italijoje?
– Rugpjūtį lankiausi gimtinėje po dviejų metų pertraukos. Mano mama planuoja atvažiuoti į Lietuvą per šias Kalėdas.
– Kaip Italijoje švęsdavote didžiąsias metų šventes, kokių laikydavotės tradicijų?
– Kaip ir lietuviai esame katalikai, bet per Kūčias pas mus vietoje silkės yra patiekiamos jūsų gėrybės: karališkos krevetės, spagečiai su jūros gėrybėmis, žuvis, midijos. Desertui valgome itališką pyragą panettone. Po mišių pateikiamas karštas šokoladas, karštas vynas. Tradicijos panašios, tik lietuviškose šeimose dalyvauja mažiau žmonių. Tik tėvai ir vaikai ar dar anūkai. Man tai sunku suvokti, aš iki šiol nežinau kiek mano žmona turi pusbrolių ar pusseserių. Su vienu pusbroliu susipažinau per laidotuves. Čia užtenka susipykti vieną kartą ir po to amžinai nebesikalbama. Italijoje mes pykstamės nuolatos, bet ir nuolatos kalbame.
– Kokius lietuviškus patiekalus esate pamėgęs?
– Prie jūsų tradiciškai ruošiamos silkės nepripratau. Ją valgau vieną kartą per metus per Kūčias – priverstas ir priremtas prie sienos. Mano gaminama silkė yra su „kale“ kopūstu, karamelizuotais svogūnais, mangu ir apkepintais pomidoriukais su balzamiko actu. Kitas receptas su lazdynų riešutais, petražolėmis ir česnaku.
– Lietuvoje per Kūčias ant stalo turi būti padėta dvylika patiekalų. Ar taip yra ir Italijoje?
– Pas mus patiekalų niekas neskaičiuoja. Bet skirtumas tas, kad mes viską suvalgome, kas padėta ant stalo. Tiesiog mes valgome labai daug. O jūs pagaminate dvylika patiekalų ir dar pusę paliekate nesuvalgę.
– Kuris kasdienybėje daugiau gamina – jūs ar žmona?
– Jei aš dirbu, tuomet gamina žmona. Jeigu esu namuose, tada aš sukiojuosi virtuvėje. Eglė išmoko gaminti itališkus patiekalus, bet dažniausiai gamina pagal Beatos Nicholson receptus.
– Ar namuose puošiate didelę Kalėdų eglę?
– Didelę, kaip ir Italijoje. Vaikai žino, kad Kalėdų senelis yra Jėzaus pagalbininkas ir į namus jis ateina Kalėdų naktį. Iš vakaro mes jam paliekame vaišių – pieno ir sausainių.
