Įsimintinais vaidmenimis išgarsėjęs, linksmų plaučių aktorius save vadina laimingu žmogumi, kuriam likimas suteikė progą dirbti su visais iškiliausiais šių dienų režisieriais. Dar studijų metais jam pasisekė sėkmingai įsėsti į artistinį vežimą ir iki šių dienų juo dardėti pasirinktu keliu.
Apvalus jubiliejus ypatingai nepaveikė Dž.Siaurusaičio. Juolab, kad liūdėti dėl darbų trūkumo jis negali. Džiugą drąsiai galima vadinti žmogumi orkestru. Jei jis tuo metu nekuria vaidmens, tai režisuoja serialus, garsina filmus ar per LNK veda laidą „Šeškinės 20“. Dž.Siaurusaitis 31 sezoną lietuviškai, įvairiais balsais įgarsino animacinio serialo Simpsonai“ herojus.
„Manau esu likimo apdovanotas. Aš laimingas žmogus, nes man pasisekė iš širdies atsiduoti savo profesijai“, – sakė Dž.Siaurusaitis.
Namuose jam irgi netenka nuobodžiauti. Dviejų suaugusių vaikų iš pirmos santuokos: Kotrynos (25 m.) ir Roko (20 m.) tėtis šiuo metu kartu su žmona aktore Lina Rastokaite Siaurusaitiene (42 m.) augina ketverių metų sūnų Herkų, kuris suteikia jaunatviškumo ir nepaliauja stebinti nesibaigiančiais kasdieniniais klausimais apie supantį pasaulį.
Kai kurie Dž.Siaurusaičiio vaidmenys tiek stipriai įsirėžė gerbėjams į sąmonę, kad jie personažą ėmė tapatinti su jo atlikėju.
Pavyzdžiui, televizijos serialo „Moterys meluoja geriau“ herojus, automechanikas Kostia daugeliui yra lyg gyvas. Ir nors Kostia jau iškeliavo amžino poilsio vieton, televizijos žiūrovams jis liko nemarus.
Tai, kad neretai yra tapatinamas su Kostia ir net vadinamas šiuo vardu, Dž.Siaurusaitis reaguoja ramiai, jam šis personažas netrukdo gyventi. Seriale aktorius filmavosi septynis sezonus. Tai ilgiausiai jo kurtas vaidmuo.
„Būdavo, kad žmonės užkalbinę pavadindavo mane Kostia arba klausinėdavo visokių dalykų, susijusių su mano kurtu personažu, bet kuo toliau, tuo mažiau su tuo susiduriu, nes penkerius metus nebeesu tame seriale. Dabar yra ir kitų personažų“, – pasakojo Džiugas.
– Ar prieš imantis vaidmens teko gilintis į personažų profesijas? Pavyzdžiui Kostia yra patyręs automechanikas, o Kupstas iš „Rezidentų“ – būsimasis gydytojas.
– Pasigilinti visada reikia, tačiau nebūtina nužudyti žmogų, kad galėtum suvaidinti žudiką. Supratimą kas vyksta ligoninėse visi daugiau mažiau turime. Be to mano tėtis buvo medikas, tai žinau kas yra medicininis humoras. Tas šiek tiek padėjo kuriant rezidento Kupsto vaidmenį seriale „Rezidentai“. Kalbant apie automechaniko profesiją, prisipažįstu, kad mašinų remontuoti nemoku. Galėčiau ratą pakeisti, ar pripilti tepalo į variklį, bet tai ir viskas. Tas serialas man davė daugiau žinių apie automechaniką, nei aš jam. Dabar jau žinau ką reiškia, kai „babina kala per kardaną“. O šiaip baltarankis nesu, galiu ką reikia pakalti ar sutaisyti.
– Ar esate linkęs pasižiūrėti serialus, kuriuose vaidinate?
– Specialiai jų neperžiūrinėju, bet jei pataikau įsijungti ir turiu laiko, tai pasižiūriu, tačiau nesu linkęs nei per daug savęs kritikuoti, nei girti. Daugiau domina techniniai dalykai: kaip sumontavo tą sceną, kokią muziką uždėjo ir t.t.
– Kokių ekstremalių, kurioziškų situacijų esate patyręs aktorystės kalvėje?
– Daug visko yra buvę. Filme „Moterys meluoja geriau. Kristina“ reikėjo rudenį maudytis ežere. Vandens temperatūra buvo +10. Išsimaudyti nėra problema, tik tie, kas filmuojasi supranta, jog tai netrunka trumpai, neužtenka nuplaukti kelis metrus ir lipti į krantą. Filmuojantis esi priverstas kartoti ne vieną dublį, tad šaltame vandenyje tenka pliuškentis ilgokai. Todėl nebuvo apsieita be pasišildymo.
Visada filmavimo aikštelėje ekstremaliausia yra šaltis. Kai spaudžiant dvidešimties laipsnių šalčiui tenka prastovėti lauke kelias valandas, tai tikrai menkas malonumas. Tokiais atvejais stengiesi kuo šilčiau apsirengti. Termo drabužiai ir kailinės pirštinės – tai filmavimo žiemą kasdienybė.
Šaltis yra kaustęs ir teatro scenoje. 1993 metais Nacionaliniame dramos teatre vaidinau Algirdo Lapėno režisuotame spektaklyje „Lietaus pardavėjas“. Buvo blokados laikai, teatre nešildė. Buvo labai šalta tiek scenoje, tiek žiūrovų salėje, o pjesėje kalbama apie Vidurio Ameriką, apie karščius, sausrą. Aš ten turėjau vaidinti iki pusės išsirengęs ir vaizduoti, kad man siaubingai karšta. Buvo juokinga, nes žiūrovai salėje sėdėjo su paltais, o aš scenoje pusnuogis ir dar iki pusės nusigrimavęs rudai vadinu, kad vos ne alpstu nuo kaitros.
Kartą buvau atsidūręs labai nepavydėtinoj situacijoj, vaidinant Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Madam Bovari“. Mano personažas turėjo kelias scenas. Tarp dviejų išėjimų buvo 45 minučių tarpas. Nutariau nueiti pasėdėti į grimerinę. Vyrų grimerinė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre yra trečiame aukšte. Aš ten kažką skaitinėjau, apsnūdau ir užmigau. Mane pažadino grimerė. Suvokiau visą laiko tėkmę, nes jeigu ji mane žadina, tai reiškia, kad manęs pradėjo ieškoti tik tada, kai neišėjau laiku į sceną. Pasileidau bėgti. Įlėkiau į sceną, o tuo metu Eglė Mikulionytė, vaidinusi Madam Bovari, skambino pianinu. Gerai, kad scenoje buvo instrumentas ir, kad Eglė mokėjo groti. Visą pauzę kol buvau ieškomas, nežinau kiek minučių truko, ji grojo. Aš įbėgau ir supratau, kad nežinau, kuri siužeto vieta. Tada ji į mane kreipėsi pagal scenarijų ir failai galvoje stebuklingai susidėliojo. Po to atsiprašinėjau režisieriaus asistentės Reginos Garuolytės, nešiau jai lauktuvių, nes bėgdama už kulisų tamsoje, kai manęs ieškojo, ji užkliuvo už suolo, griuvo ir stipriai susižalojo koją. Nuo to karto stengiuosi neužmigti grimerinėje, kai vyksta spektaklis.
– Ar turite kokių nors ritualų prieš vaidmenį?
– Neturiu. Prieš sudėtingesnį vaidmenį tiesiog reikia susikaupti, pasikartoti tekstą ir viskas. Nors kiekvienam skirtingai. Kai kurie mano kolegos, prieš išeinant į sceną, kalba neužsičiaupdami. Aš suprantu, kad jie taip daro iš jaudulio, bet aš mėgstu jaudintis tyliai.
– Kiek komiškuose serialų personažuose yra jūsų asmenybės?
– Aš esu linksmas ir gyvenime, bet nejuokauju kiekviename žingsnyje. Nėra nieko baisiau, kai žmonės kiekviename sakinyje ar kiekvienoje situacijoje bando sukurti kažkokį humorą. Kai yra nuotaika, vieta ir laikas, tuomet mielai pajuokauju. Kiekviename personaže yra dalis tavęs, bet procentai to negalėčiau įvertinti.
– Ar lengviau suvaidinti juokingą personažą ar rimtą, liūdną?
– Nėra tokios formulės, viskas priklauso nuo vaidmens. Kartais juokingas personažas gali būti žymiai sudėtingesnis nei rimtas, kartais atvirkščiai. Man didelio skirtumo nėra, aš galiu per tris sekundes apsiverkti, jei to reikia scenai.
– Ar lengvai užmiegate po sudėtingesnio vaidmens, ar lengvai paleidžiate personažą?
– Labai lengvai, iškart. Juk vaidindamas netampi personažu, tiesiog jį suvaidini, o ne įsikūniji. Jeigu aktorius gyvenime pradeda elgtis kaip personažas, reikėtų susirūpinti savo psichine sveikata.
– Ar sunkiai mokotės tekstą, ar esate geros atminties? Gal turite savo sistemą?
– Ne, sistemų neturiu. Repeticijos teatre trunka porą mėnesių, kartais daugiau. Repetuoji, kartoji scenas ir tekstą savaime išmoksti.
Kas kita, kai tenka dideli monologai, pavyzdžiui F. Dostojevskio „Demonuose“ vaidinau Piotrą Verchovenskį. Ten buvo vienas ilgas keturių puslapių tekstas, po to sekė maža pauzė ir vėl trys puslapiai teksto. Šiuos monologus teko namuose pasimokyti.
– Koks esate režisierius?
– Normalus, kartais būna, kad kažkas sunervina, bet šiaip manau, esu pakankamai žmogiškas.
Visi aktoriai, vaidinantys seriale, yra kolegos, geri pažįstami, draugai. Tad žinau kaip paprašyti, kad suvaidintų taip kaip reikia. Ir bendraujame tarpusavyje ne kaip aktorius su režisierium, o kaip kolegos. Net jauni aktoriai nesikreipia į mane „jūs“.
– Ar dėl vaidmens jums teko ką nors keisti išorėje, pavyzdžiui, nusikirpti plaukus, priaugti arba numesti svorio?
– Priaugti svorio tai tikrai ne. Dėl savęs kartais stengiuosi numesti svorio. Arba dėl to, kad tilpčiau į personažo kostiumą. Būna, ateini nevaidinęs kokio spektaklio pusę metų, bandai apsimauti kelnes ir... supranti, kad per gerai gyvenai. Jei reikia kokios ypatingos šukuosenos, ar veido bruožų, tai tam yra grimas, perukai. Nors prieš spektaklio „Labas Sonia, Nauji metai“ premjerą, režisierius Oskaras Koršunovas paprašė visų aktorių, kaip nors įdomiau apsikirpti. Tai tada jau visi išsiskutinėjo, kaip kas norėjo. Būtume pralenkę net „Mados infekciją“.
– Jei pasakytų nusidažyti plaukus ar skiauterę pasidaryti?
– Laisvai. Tokie pokyčiai manęs neišgąsdintų, nes studijų metais ir vėliau aš vaikščiojau su skiautere, ir su čiubiku, kaip kazokas, ir puse galvos nusiskutęs, kaip Šaolinio vienuolis, tad nematau čia nieko nuostabaus.
– Užsiminėte, kad jums svarbu reguliuoti svorį. Kokių laikotės dietų?
– Renkuosi trumpalaikes dietas, trunkančias savaitę dvi. Nemėgstu ilgalaikių dietų, aiškinimų, kad reikia keisti požiūrį, gyvenimo būdą. Aš nenoriu nieko keisti. Ir nenoriu valgyti sveikai. Man neskanu. Jei reikėtų numesti svorio, tai aš geriau dvi savaites tik vandenį gersiu, ir tada valgysiu ką noriu. Pavyzdžiui, picą. Negalėčiau visą laiką valgyti salotas.
– Ar mėgstate gaminti maistą?
– Labai. Galėčiau visą dieną prastovėti prie kepsninės. Tiesą sakant, tą ir darau, kai atvažiuoja svečių. Mėgstu eksperimentuoti, išbandyti naujoves ir t.t. Gimtadienio proga, dovanų gavau Kamado grilį. Tai dabar čia mano naujas žaisliukas. Kol visko įmanomo ant jo neiškepsiu ir neišrūkysiu, tol neturėsiu ramybės (juokiasi).
– Kokių dar turite pomėgių?
– Mėgstu keliauti. Pirmas karantinas šiek kiek sugriovė atostogų planus su šeima, bet dabar viskas grįžo į vėžes. Tik kol vaikas mažas, kelionių maršrutai apsiriboja Egiptu ir Turkija.
