Televizijoje Jolanta jau daugiau nei dvidešimt metų – daugiau nei dešimtmetį dirbo LNK, pastaruosius dešimt metų – TV3. Po antro žurnalistikos kurso ji atėjo į LNK televiziją atlikti praktikos.
Jai baigiantis, tuometinis kanalo savininkas Hubertas Grušnys pasiūlė pasilikti. Jaunos žurnalistės televizinė karjera prasidėjo informacinėje pramoginėje „Ryto rato“ laidoje, kur ji rengė kultūros, pramogų temomis.
Vėliau J.Svirnelytė perėjo dirbti į Žinių tarnybą. Buvo tarpsnis, kai su kolege Ligita Krisiūnaite Žiniose rengė Kultūros rubriką. Perėjusi į TV3 kartu su žurnaliste Indre Makaraityte rengė Savaitės komentarus.
Šiuo metu Jolanta yra TV3 16 valandos Žinių redaktorė. Kas antrą savaitę ji rengia dienos interviu aktualiausiomis temomis.
– Kaip savo televizinėje praktikoje rinkdavotės temas?
– Visko gyvenime neišmanysi, bet jei esi Žinių žurnalistas, būtų didelė prabanga dėmesį skirti tik vienai sričiai. Aš stengiuosi kuo labiau plėsti akiratį, skaitau pačią įvairiausią informaciją, kad jei staiga kažko prireiktų, sugebėčiau susiorientuoti.
Yra buvę atvejų, kai susitari su pašnekovu dėl interviu Žiniose, o jis paskutinę akimirką atsisako atvykti į studiją. Tada tenka žaibiškai ieškoti naujos temos, naujo pašnekovo.
Prisimenu, sutarėme su vienu buvusiu Aplinkos ministru, kad jis atvyks į studiją ir duos interviu, tačiau beveik prieš pat turėjusį pokalbį jo atstovas spaudai parašė, kad ministras neateis.
Tokiomis akimirkomis apima stresas, bet turi greitai susiimti ir sugalvot naują idėją. Juk jei nebus pašnekovo, Žiniose bus šešių minučių duobė.
Tąkart pamačiau, kad iš mano kolegos studijos, dirbančio naujienų portale TV3.lt, po interviu išeina kažkokie du pašnekovai. Sustabdžiau juos ir džiugiai sakau, tai pakalbėjot su mano kolega, o dabar pakalbėkit ir man.
Matau, mano kolegos akys išsipūtė – jis suprato, jog nežinau nei kas ties pašnekovai, nei apie ką buvo interviu. Tad lyg tarp kitko mestelėjo, esą taip, tai – svarbu kalbėt apie Astravo elektrinę ir saugumą.
Pašnekovams pasiūliusi prisėsti, kol bus paruošta studija turėjau dvi tris minutes pasiruošti pokalbiui klausimus ir – pirmyn į studiją. Tokios netikėtos situacijos ir rodo, kad geriau domėtis plačiau, nes niekada nežinai ko prireiks.
– Kokia yra įprasta jūsų darbo diena?
– Į darbą ateinu devintą ryto, vyksta visos Žinių tarnybos pasitarimas. Žurnalistai pasiskirsto užduotimis. Jeigu tai yra mano buvimo eteryje savaitė, tai ruošiuosi interviu, einu grimuotis, tada kalbinu pašnekovus, pertraukose redaguoju žurnalistų reportažus, sužiūriu kas kur montuoja, padedu laidos vedėjui susidėlioti informaciją. Po Žinių laidos apgalvoju naujos dienos darbus, susitariu su pašnekovu dėl interviu, ruošiuosi pokalbiui. Savaitgaliais nedirbu.
– Kokių esate turėjusi įdomesnių pašnekovų?
– Kai pirmą kartą į Lietuvą atvyko Dalai Lama, dirbau LNK laidoje „Ryto ratas“. Labai norėjau pakalbinti budistų dvasinį vadovą, bet aplinkiniai bandė mane įtikinti, jog neturiu jokių šansų, kad Dalai Lama nedalina interviu. Bet aš nenuleidau rankų, skambinau, rašiau.
Galiausiai iš jo sekretoriaus gavau sutikimą su sąlyga, kad užduosiu tik iš anksto suderintus klausimus. Kol vyko interviu, sekretorius stovėjo man už nugaros ir stebėjo ar tikrai klausinėju pagal leistiną sąrašą. Tie klausimais buvo gana sausoki ir greitai baigėsi. Tuomet Dalai Lama sako: „Tai jau viskas? Daugiau neturi ko paklausti?“
Tada jam sakau: „Tai kaip ten pas jus su tomis reinkarnacijomis? Ar išties jūs ką nors prisimenate iš praeitų gyvenimų?“
Jis nusišypsojo ir atsakė: „Žinai, tuo metu, kai buvau vaikas, sako, kad prisiminiau praeitus gyvenimus, visiems apie juos pasakojau, o dabar kartais pamirštu net kur daiktus pasidedu“.
Kai Dalai Lama Lietuvoje lankėsi pastarąjį kartą prie kelerius metus, panorau pasidaryti su juo didesnį interviu. Bet ir vėl aplinkiniai bandė įteigti, kad man nepavyks. Nuėjau į su juo surengtą spaudos konferenciją ir kai Dalai Lama ėjo pro šalį, aš jo paklausiau ar vėliau nesutiktų atsakyti į kelis klausimus.
Jis mielai sutiko. Tačiau jo palydovai pasiuto, vos ne pradėjo mane išvarinėti iš salės. Po spaudos spaudos konferencijos mes su Dalai Lama atsisėdome kalbėtis, už nugaros įsitaisė kažkas iš jo svitos ir kumščiu ėmė daužyti man per nugarą, kad tik greičiau baigčiau pokalbį. Tuo metu nerimavau, kad kadre matysis, kaip jis man daužo per nugarą.
Kadaise pas mus buvo atvažiavęs Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, atvažiavom filmuoti į renginį, kuriame jis dalyvavo LITEXPO rūmuose. Pokalbių su žurnalistais nebuvo numatyta. Bet kad jau nuvykau daryti reportažo, tai tikėjausi jį pakalbinti. A.Lukašenkai einant pro šalį, išrėkiau: „Sveiki, pone prezidente, ar sutiktumėte atsakyti į mano klausimus?“ Jis bandė numykto, kad vėliau, vėliau, po renginio. Aš dar kartą sušukau: „Gerai, bet gaudau jus už žodžio“. Matyt, jo komanda po pažado nebeturėjo kitos išeities, nes po renginio A.Lukašenka sustojo pasikalbėti.
Mūsų darbe nėra žodžio neįmanoma. Reikia, eini ir darai ar bent dedi visas pastangas. Kažkada mano vadovas liepė pakalbinti į Lietuvą atvykusį tuometinį Ispanijos karalių Juaną Carlosą I. Aš jam sakau, kad taip paprastai niekas nevyksta, reikia suderinti daug dalykų. O jis: „Važiuok ir pakalbink“. Atvažiavau į prezidentūrą, kur karalius susitiko prezidentu Valdu Adamkumi. Priėjau prie prezidento patarėjų, paaiškinau, ko noriu. Tie tik juoktis pradėjo. Bet surimtėję paaiškino, kad prezidentūroje – jokių galimybių padaryti interviu, tačiau vėliau karalius esą eis į Vilniaus universitetą susitikti su studentais.
Taigi einu į universiteto kiemą, atsistoju šalia studentų. Greta jų stovi vienas mūsų vadovybės apsaugos pareigūnų. Iš karto pasisakau – bandysiu užkalbinti karalių. Šis: „Gerai, bandyk, bet jeigu man lieps tave nustumti, aš taip ir padarysiu“.
Kai karalius prisiartino, ištiesiau prieš jį mikrofoną ir ėmiau klausinėti. Aišku, jam tai buvo didelis netikėtumas. Jis atsakė į kelis klausimus, kurie nebuvo didelio svarbumo, tačiau džiaugiausi, kad man vis tik pavyko jį pakalbinti. O štai kai viską nufilmavome, pamaniau, kad jo protokolo vadė rankinuku mane uždaužys – vėliau ji visur mane sekiojo ir stebėjo, kad prie karaliaus neprisiartinčiau per dešimtis metrų.
Kai kurie interviu gimė neįtikėtinose vietose. Pavyzdžiui, pasikalbėti su teatro režisieriumi Oskaru Koršunovu apie jo kūrybą susitikome bokso ringe. Vienu metu O.Koršunovas nutarė gyventi sveikai ir sugalvojo prakaitą išlieti boksuodamasis.
O su tuometiniu Sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga norėjau nufilmuoti interviu kaip jis ruošiasi muzikanto ir skandalisto Lino Zarecko pravarde Choras mestam iššūkiui dalyvauti 400 metrų bėgimo lenktynėse.
A.Veryga sutiko kalbėti tik su sąlyga, jei bėgsiu kartu su juo anksti ryte.
Matyt, manė, kad išsigąsiu ir numosiu ranka. Tad gal penktą valandą ryto mudu bėgome Gedimino prospektu.
– Esate ne tik ryžtinga, aktyvi, bet ir ryški. Ar jau nuo vaikystės mėgote ryškias spalvas, ar toks įvaizdis susiformavo vėlesniais metais?
– Vaikystėje turėjau spalvotų, gražių suknelių. Prisimenu savo rožinės spalvos striukytę su pasakų herojais Mike Pūkuotuku ir Knysliuku. Vėliau, kai prasidėjo blokados laikai, drabužių pasirinkimas buvo labai skurdus. Galėdavai vilkėti tik tuo, ką gaudavai už talonus. Išsigelbėjimas buvo tai, kad turėjau močiutę siuvėją. Jei ji rasdavo gražesnės medžiagos, visada man ką nors pasiūdavo. Vėliau, kai drabužių pasirinkimas išaugo, matyt, tada galutinai ir susiformavo mano ryškus įvaizdis.
Mano natūralūs plaukai yra tamsiai rudi be rausvo ir oranžinio atspalvio. Tačiau dar studijų metais pradėjau dažyti plaukus ugnine spalva. Pripratau ir manau, jog daug kas manęs kitaip jau ir neįsivaizduotų.
– Ar dėl ryškaus įvaizdžio neturėjote problemų televizijoje? Juk kai kurie vadovai nori savo darbuotojus suniveliuoti.
– Gal tik kartą. Kai LNK Žiniose vedžiau kultūros rubriką, tuo metu Žinių tarnybos vadovo pareigas ėjo Edmundas Jakilaitis. Į televiziją atvykdavo grožio specialistė, kad televizijos moterims nudažytų plaukus. E.Jakilaitis pamatęs procedūrą paragino: „Tik žiūrėkite, ne per ryškiai dažykite jai tuos plaukus“.
Daugiau niekada nesu išgirdusi nieko panašaus nei dėl plaukų, nei dėl aprangos. Pagaliau, aš visą laiką tokia esu, visi prie to pripratę.
– Kokio dydžio jūsų drabužių spinta?
– Įprasta. Visi drabužiai ir batai pas mane gyvena labai kompaktiškai.
– Ar jums svarbi visuma, ar silpnybę jaučia tam tikriems daiktams?
– Svarbu bendras vaizdas, nes būna nusiperku suknelę ar batus ir jie tūno spintoje gal metus laiko nepaliesti, kol neatsiranda kitas rūbas su kuriuo jie gražiai dera. Nes jeigu apsirengsi kaip papuola, atrodysi lyg šarka. Dėl spalvų – man tinka šiltos spalvos, aišku, kartais pamatai labai gražią šaltą, tik prisidedi ją prie veido, matai, kad ji ne man.
– Esate smulkaus kūno sudėjimo. Gal laikotės dietų ar esate išranki maistui?
– Aš mėgstu valgyti. Darbe net kelios esame panašaus sudėjimo, bet mums visoms visada labai svarbu sočiai papietauti, pageidautina su mėsa. Kitaip šalta.
Kartą į darbą atsinešiau prisikepusi kalafiorų ir vienas kolega pajuokavo: „Na ir kiek tu čia su savo žolėmis tempsi?“. Praėjo gal pora valandų, o aš jau svajojau apie kokį sumuštinį.
Gaminti maistą man patinka. Kartą ar kelis kartus per metus namuose draugams rengiu paelijos vakarėlius.
Vienas ispanas draugas iš savo kolegos restorano šefo gavo tikros paelijos receptą ir man atsiuntė. Tad daug metų metų pagal jį gaminu. Sako, kad gerai gaunasi.
– Ar gerbėjai jus atpažįsta, užkalbina?
– Kartais sulaukiu dėmesio, žmonės pašnekina, paprašo kartu nusifotografuoti. Kadaise nuvažiavau į Žiežmarius pirkti gėlių, staiga pribėgo prie manęs vyresnio amžiaus moteris, apsikabino, ėmė džiūgauti, klausinėti kaip man sekasi. Pamaniau, kad gal tai kokia giminaitė, kurios nepažįstu. Tada priėjo kita moteris ir sako: „Mama, mama tu ją paleisk“. Ir atsiprašinėdama paaiškino, kad aš labai patinku jos mamai.
– Ar mėgstate sodininkauti?
– Mėgstu. Turiu nemažai kambarinių gėlių, atėjus pavasariui pilną balkoną prisodinu. Porą metų bandžiau balkone pomidorus auginti ir visai pavyko. Kiekvienais metais mane džiugina nuosavos mėtos, bazilikai, čiobreliai, raudonėliai.
– Ar per pandemiją mažiau keliavote?
– Pirmais COVID-19 metais iš viso niekur nekeliavau, nes jaučiausi atsakinga ir už save, ir už šeimą, kolegas. Šią vasarą viešėjau Turkijoje ir Graikijoje. Dabar su draugų kompanija planuojame nukeliauti į Siciliją.
– Anksčiau lankėte karatė. Kokios naudos šis sportas jums davė?
Kiokušin karatė treniruočių filosofija suteikė gilesnį požiūrį į gyvenimą, vertybes. Vasaromis važiuodavau į stovyklas, kuriose mokiausi įvairių dalykų, kartais tekdavo perlipti per save. Tas padėjo sustiprėti psichologiškai.
Fizinis pasirengimas grūdino kūną. Be to, labai malonu jausti, kad kūnas klauso tavęs, tarkim, kai priešininkas smūgiuoja ranka, o tu sugebi sureaguoti ir ne tik apsiginti, bet ir aplenkti jį.
Ar tos žinios pravertė? Kartą vidury nakties ėjau tuščia gatve ir išvydau iš priekio ateinantį vyrą. Supratau, jei bėgsiu, tai jis pagaus mane, jei norės. Nutariau eiti pirmyn. Jis buvo nusiteikęs agresyviai, pakėlė mane kaip lėlę, buvo augalotas. Ėmė sakyti, kad mane pažįsta.
Svarsčiau ką daryti. Jei smūgiuosiu, tai galiu pataikyti arba ne. Jei nepataikysiu, tai blogai baigsis. O jei ir pataikysiu, kadangi jis mane žino, vis tiek geruoju nesibaigs.
Karatė treneris sakydavo, kad geriausia yra apsidairyti ir bėgti kiek kojos neša. O jei to neįmanoma padaryti, tada reikia kalbėtis. Jei nepavyksta kalbėtis, tik tada belieka smūgiuoti. Tad pabandžiau nusiraminti ir ėmiau su tuo vyriškiu kalbėti. Tačiau apie ką kalbėjau nei dabar, nei tada neatsiminiau. Pakalbėjome, vyras nuleido mane ant žemės, palinkėjo gero vakaro ir nuėjo.
Aš mėgstu sportuoti. Judėjimas padeda atsipalaiduoti po darbo dienos, nuima stresą. Lankausi sporto klubuose, neseniai baigėsi mano abonementas. Svarstau ar jį prasitęsti ar kuriam laikui padaryti pertrauką dėl vis siautėjančio COVID-19.
– Kada ir kaip susidomėjote buriavimu?
– Buriavimo federacija eilę metų rengia regatas, į kurias kviečia ir žurnalistus. Kažkada orų pranešėjas Naglis Šulija, kuris yra seniai užsikrėtęs buriavimu, man pasiūlė plaukti kartu. Taip išplaukiau kartą, kitą ir supratau, kad tai labai įdomi veikla. Išlaikiau laivo valdymo kursus ir dabar esu vidaus vandenų laivavedė.
Jei pradedu kažkuo domėtis, stengiuosi ne paviršutiniškai išmanyti tą dalyką. Iš principo jau galėčiau vairuoti laivą, bet esu savikritiška ir suprantu, kad tam reikia rimtos praktikos. Dar reikia pasimokyti.
– Vienatvė jūsų draugas ar priešas?
– Labiau draugas. Kadangi nuolat tenka daug bendrauti, ateina lakas, kai norisi pabūti venai, pasidaryti tvarką savo viduje, susidėlioti emocijas. Kartais einu pasivaikščioti ir sutikti draugai stebisi kodėl aš viena. Bet man reikia laiko su savimi, kaip oro.
