Kai baigęs mokyklą Juozas įstojo į Kūno kultūros institutą 1966-aisiais, po metų, atsitiktinumo dėka, sutiko ir savo gyvenimo meilę.
„Buvome pas draugę ir ji man iškar tįkrito į akį savo gražia šypsena“, – naujienų portalui lrytas.lt šypsojosi J.Petkevičius.
Taip jiedu neišsiskyrė – pradraugavo šešerius metus, per kuriuos vyras baigė institutą, atitarnavo armijoje. Galiausiai, vienas kito išlaukę, 1972-aisiais abu nusprendė susituokti. Tuomet, kaip pats Juozas prisimena, vestuvės nebuvo didelės. To priežastis – išrinktosios Vilijos močiutė sirgo, tad mama prieštaravo prieš didelį balių. Į šventę susirinko artimiausios giminės ir draugai.
„Atšventėme tik vieną dieną. Antrą jau išvažiavome į povestuvinę kelionę – Molėtus, mano gimtinę“, – prisiminė masažuotojas.
Po vestuvių, kiekvieną mėnesį simbolinę 8 dieną, Juozas nepamiršdavo savo išrinktosios pasveikinti, vis padovanodamas gėlių. Tiesa, aplenkdavo tik Kovo 8-ąją, kuri jam neatrodo tinkama švęsti.
„Tarybiniais laikais man atrodydavo juokinga, kai kiekvienas vyras į laikraštį įsukęs nešdavo tulpelę. Aš jai iškart pasakiau, kad su šia diena jos nesveikinsiu. Ilgai dar nešdavau kas mėnesį gėles, tik vėliau užsimiršo. Dabar rečiau, bet vis tiek pasveikinu su gimtadieniu, vaikų gimtadieniais“, – sakė jis.
Namų be dūmų nebūna. Taip sako ir J.Petkevičius, per visus gyvenimo metus su žmona išgyvenęs įvairiausius etapus.
„Iš pradžių buvo viena meilė, gyvenant – vėl kita. Tuomet, nuo 1980-ųjų metų labai daug važinėjau, tai žinot, nebūni namuose – tai ir nesipyksti. Aš mėgstu matyti viską geriau nei yra, o ji – atvirkščiai. Ji turi vis kažką pabloginti, o taip atsirasdavo šiokių tokių kivirčų“, – atviravo Juozukas.
J.Petkevičius mato, kaip šiandien poroms trūksta kantrybės ir ieško lengviausių kelių – skyrybų.
„Manau, reikėtų kažką daryti. Vyro ir moters mąstysena labai skiriasi. Pradžioje, kai didelė meilė, atrodo, viskas patinka. Vėliau, pavyzdžiui aš, galvoju, kad yra problema, bet nesprendžiu, o moteris nori spręsti. Tada gaunasi kivirčas. Reikėtų kad kas pasakytų, jog vyrų ir moterų psichologija yra skirtinga. Galbūt mes abu teisūs ir tik kvailai ginčijamės“, – mąstė Juozas.
Masažuotojas atviras – jo vaikystė nebuvo lengva, nuo pat mažens jis šeiminio gyvenimo neturėjo. Per gaisrą sudegė jo tėvų namai, o tada prasidėjo dideli vargai. Netrukus mirė šeimos maitintojas tėtis, o likusi viena mama negalėjo pasirūpinti dviem vaikais, tad priėmė sunkų sprendimą – penktokas Juozas buvo atiduotas į Biržų internatą.
Tad kai vedė žmoną Viliją, Juozas pajuto tikrą šeimos gyvenimą.
„Mano kitoks požiūris į viską buvo. O ji augo šeimoje, yra vyriausia dukra – viską mokėjo. Gal kažkiek mane paauklėjo, paaiškino, kaip ką reikia padaryti. Bet, žinot, vyrai nemėgsta auklėjimo. Ji tą supranta, dar gražiau paauklėja“, – juokėsi J.Petkevičius.
Juozas sakė, kad anksčiau, kai reikdavo labai daug važinėti dėl darbo, dėl buities ištikusių smulkmenų niekas nesureikšmindavo. O dabar, kai pasaulį užvaldė pandemija, žiūrėk ir atsiranda viena kita, dėl ko kyla erzulys.
„Dabar kartais ir kvailai gali susipykti“, – tikino vyras.
Šiais laikais 50 metų nedaug kas pragyvena. Pastaruoju metu vis girdimos skyrybos, nesutarimai. Koks santykių receptas?
„Vyro ir moters mąstysena yra kita. Bet turi abu tai priimti. O jei užsiciklini ant kažko, tada ir prasideda. Būna -monės ieško, ieško, ketvirtą kartą randa, bet, abejoju, ar iš ketvirto karto laimė ta tikrai ateina“, – sakė jis.
Juozas džiaugiasi, kad abu su žmona būdami garbaus amžiaus, išlieka aktyvūs. Svarbiausia – gera sveikata, o tada belieka tik gyventi.
„Gal dar norėčiau mums palinkėti daugiau optimizmo. Aš mėgstu daugiau pasportuoti – nueinu į baseiną, o su žmona pavaikštinėjame, nuvažiuojame pagrybauti. Ji mėgėja megzti, o aš tada guliu ant sofos – taip gerai...“ – šypsojosi Juozas.
