Kokie tie metai buvo? Donatas ištaria vieną žodį – gyvenimiški.
„Visko buvo ir visko bus. Tačiau gyvenime yra vienas svarbus dalykas šeimoje – vaikai. Ir kai tėvai nelaiko vaikų savo nuosavybe, su kuria gali elgtis kaip nori, tai jau nėra blogas dalykas“, – šypsojosi maestro.
D.Katkus su žmona L.Katkuviene, regis, nesipyksta, o į kokią ištikusią smulkmeną tik numoja ranka. Svarbiausia, anot dirigento pasirinkto partnerio pagarba.
„Visko gali būti, bet jei tu gerbi, jei matai gerų savybių. Sako, gerbiu dėl to, kad tavo nosis labai graži, tai taip nėra. Pagarba yra dvasinė vertybė ir, be jokios abejonės, jei tave gerbia partneris, tai tu turi jos nusipelnyti.
Be to, galiu patarti dar vieną dalyką – per daug nelįsti į intymumą. Kitas žmogus nėra nuosavybė. Toje pagarboje turi būti išlaikomas atstumas. Pavyzdžiui, jei einate ir jums kažkas švelniai mirkteli – tai lai ir mirkteli.
Tai tavo asmeniškas reikalas, tad visi nori kad tą asmeniškumą gerbtų antroji pusė, dėl kiekvieno dalyko nesikabinėtų. Taip pat – neprimetinėtų savo charakterio, nereikalautų, kad darytų to, ko jūs norite“, – patarimais dalijosi Donatas.
Maestro prisiminė ir pažinties istoriją, kuri – labai romantiška. 1965 metais jis įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją, o po vasaros, atėjęs pas savo bičiulį pamatė, kad jis ryškina nuotraukas. Vienoje jų buvo ponios Laimos portretas.
„Paklausiau, kas čia per panelė. Jis man atsakė, kad tai – viena iš universiteto. Nuotraukoje ji man iškart labai patiko, tad paprašiau supažindinti. Ir jis mane supažindino... Vėliau atsivežiau į konservatorijoje surengtus Naujus metus. Man ji labai patiko – prie jos lindau atkakliai. Kiek vėliau mūsų pažintis nutrūko ir ji su manimi nenorėjo turėti reikalų“, – gero humoro nestokojo Donatas.
Po poros metų jie vėl susitiko Pilies gatvėje, tuo metu buvusioje Maksimo Gorkio. D.Katkus pamena, kad tai buvo diena, kai baigėsi SSSRS lyderio Nikitos Chruščiovo valdymo metai.
„Aš vėl pradėjau prie jos lysti. Ji mane kentė. Laima buvo dėstytoja, už mane metais vyresnė. Aš vis ateidavau pas ją po Čiurlionio bendrabučio langais ir švilpdavau Liudviko van Bethoveno „Devintosios simfonijos“ finalinę melodiją. Dabar tai yra Europos sąjungos himnas. Ji išeidavo – truputį pasibučiuodavome... Ir netrukus aš jai pasiūliau tuoktis. Ji nesutiko, aš nuliūdau, o tada dar labiau užsinorėjau jos – siekiau ir, galų gale, ji ištekėjo už manęs“, – šypsojosi D.Katkus.
Dėl Laimos mokslų svetur, metus jiedu gyveno atskirai, o susitikdavo tik vasarą. Kai tik ji grįžo, pradėjo laimę kurti kartu.
„Aš siekiau savo moters. Įsimylėjau“.
Per visus santuokos metus Donatas sako išmokęs daug pamokų.
„Išmokau atlaidumo. Dabar sėdžiu po padu – ir kaip gerai! Nieko galvoti nereikia, viską pasako. Dėl vieno dalyko ji pyksta – jei kokią taurelę stipresnio gėrimo pakeliu. Ji mane visada palaiko. Aš esu darboholikas – dirbau nuo ryto iki nakties, o kartais restorane „Neringa“ pabaliavodavau, tačiau iš pat ryto reikdavo dirbti. Mano noras buvo muzikuoti, rašinėjau kaip muzikos kritikas, tai tikras alkoholikas to nebūtų padaręs“, – juokėsi jis.
Kalbėdamas apie žmonos geriausias savybes, Donatas jai negailėjo komplimentų.
„Pirmiausia ji – labai geras profesionalas. Labai pareiginga. 40 metų ji dirbo Vilniaus universitete, anglų filologijos katedroje. 7 metus buvo katedros vedėja. Ji labai tvarkinga. Visi buvę studentai Laimą prisimena kaip puikų, nepiktą žmogų. Kartais rašydavo blogus pažymius, tačiau studentai suprasdavo, kad ji tą darydavo teisingai. Jos teisingumas – nepaprasta, mane žavinti savybė.
O gyvenime ji man sako: „Tu vėl ne čia padėjai šlepetes“. Aš iškart suprantu, kad teisingai pasakė“, – smagiai pokalbį baigė maestro.
