Vlado ir Irenos meilės istorija prasidėjo dar mokyklos suole. Sportą mėgstantys jaunuoliai kartu išvyko studijuoti, po keletos metų susituokė. Po kiek laiko meilę jiedu prisiekė ir Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Tiesa, tuometinės Tarybų Sąjungos okupacijos metais visuomenei buvo brukamos ateizmo idėjos, tad susituokti bažnyčioje buvo sudėtinga.
„Gyvenome Biržuose, mokėmės gimnazijoje. Abu buvome lengvaatlečiai: būsima žmona buvo sprinterė, bėgdavo 100-200 metrų, o aš bėgau vidutinius nuotolius. Baigus gimnaziją ji įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį, o aš – į kūno kultūros institutą. Ji dar mokėsi, o aš jau buvau baigęs. 1957-aisiais kovo 31 dieną Vilniuje abu nuėjome į zaksą, ten sėdėjo du asmenys – vyras ir moteris – kurių mes paklausėme, ar šie sutiktų būti mūsų liudininkais. Jie sutiko ir užregistravo santuoką“, – jųdviejų istoriją pasakojo V.Garastas.
Poros vestuvės vyko du kartus. Sostinėje jos buvo kuklios, o Kaune – slaptos.
„Nebuvo jokios pompastikos, tik su draugais, kurie tuo metu dirbo Vilniuje, pasėdėjome prie stalo. Tik paskui, po metų, o gal dviejų, žmonos tėvai persikėlė gyventi į Kauną. Kauno arkikatedroje priėmėmė bažnytinę santuoką. Susituokti buvo labai sunku.
Aš buvau pedagogas, gyvenau Biržuose. Atvykau į Kauną ir santuoką bažnyčioje užregistravome slapčia. Biržuose tuo metu veikė labai griežtas partijos komitetas, kuris net neleisdavo eiti į laidotuves, jeigu jose būdavo kunigas. Pavyzdžiui, kai mirė mano tėvo brolis, aš, kaip pedagogas, turėjau išeiti iš palydinčios minios“, – sunkius laikus prisiminė legendinis krepšinio treneris.
V.Garasto žodžiais, per šešis dešimtmečius, praleistus santuokoje buvo visko. Dėl darbo Kauno „Žalgiryje“ vyro dažnai nebūdavo namuose.
„Krizių, žinoma, buvo. Darbas, vaikai – buvo labai sunku. Reikėjo dirbti, dirbau aš, dirbo žmona. Kai Kaune pradėjau dirbti „Žalgirio“ treneriu, ilgai nebūdavau namuose. Pavyzdžiui, vieną kartą buvau išvykęs keturiasdešimčiai dienų. Su rinktine buvome išvykę į žaidynes Jungtinėse Valstijose, o iš ten vykome į Argentiną. Sunkus atvejis, reikėjo prižiūrėti vaikus, eiti į darbą. Nemažas vargelis buvo“, – atviravo dviejų vaikų tėvas.
Paklaustas, ko reikia norint išsaugoti santykius, vyras įvardijo du dalykus: panašią profesiją ir vienas kito pažinimą.
„Pirmiausia, manau, kad turėtų būti tos pačios profesijos žmonės. Tuomet jie vienas kitą daugiau supranta. Jeigu mano žmona būtų buvusi, pavyzdžiui, dainininkė, būtų buvę sunkiau, vienas kito kai kuriais atvejais nebūtume supratę. Manau, kad šiais laikais žmonės labai greitai pasiduoda jausmui. Reikia suprasti, kad bus nelengva, kad teks išgyventi daug visko. Tarkime, mes dar draugavome mokykloje, kur vienas kitą pažinome geriau.
Dabar žmonės greitai susipažįsta ir labai greitai susituokia, pusė iš jų išsiskiria. Ir žmonės kitus kartus tuokiasi irgi lengvai: vieną, antrą, trečią kartą, atrodo, juokas. Bet juk ateis naujas žmogus ir vėl prasidės naujos bėdos. Bus nesusipratimų, šlifavimosi. Taigi, mano nuomone, sėkmingiems santykiams reikia vienas kitą pažinti ir būti iš maždaug vienos profesinės srities“, – sakė Kauno ir Biržų Garbės pilietis.
V.Garasto nuomone, pažinti žmogų padeda kritinės situacijos.
„Manau, jog norint pažinti kitą žmogų mėnesio tikrai neužtenka. Reikėtų gal metų, pusmečio... Apskritai reikėtų kartu išgyventi kritiškų situacijų. Žmogus yra pažįstamas būtent per jas. Žinote, kai viskas gražu, yra lengva. Kai žmonės susituokia, jie pamato, kad trūksta to ar ano, tarkime, pinigų. Taip viskas ir prasideda. Vedybos yra sudėtingas dalykas, o kai dar atsiranda vaikas, sunkumų padaugėja“, – įsitikinęs jis.
Vis dėlto, kaip jiedu su žmona ruošiasi atšvęsti 65-ąsias santuokos metines?
„Reikia jų sulaukti. Dabar nutarėme nieko nesvajoti apie ateitį. Tokia jau aplinka: koronavirusas, truputį negaluoja ir žmona. Kita vertus, keletas mėnesių yra nedaug, apskritai visas gyvenimas yra nedaug. Greitai viskas eina, op ir nejauti, kaip praėjo šitiek laiko“, – sakė V.Garastas, kuris su žmona per vestuvių metines tam tikrų tradicijų laikosi kiekvienais metais.
