Į pasaulį knyga keliavo beveik šešerius metus, o idėja ją parašyti kilo tada, kai gimė Kostas – pirmasis V. Korsakovo anūkas. „Dievas mums padovanojo nuostabų mažą žmogų, – per knygos pristatymą Lietuvos švietimo muziejuje susijaudinęs kalbėjo knygos autorius. – Jo buvimas su manimi ir močiute Vilija yra paženklintas nuostabiais momentais – mintimis, svarstymais, klausimais ir atsakymais. Pastebėjęs, kad Kostas klausia kitaip – ne pagal amžių rimtai ir įdomiai, pradėjau užsirašinėti jo atsakymus ir svarstymus. Su močiute pagalvojome, kad toks dienoraštis galėtų tapti puikia dovana jo penktojo gimtadienio proga, tačiau, štai, dienoraštis virto knyga, kurioje sukurtas senelio ir anūko pasaulis. Tikiuosi, jis bus labai artimas ir tiems, kurie skaitys.“
Nusprendęs, kad vertėtų savo dienoraštį išleisti, knygos autorius pasakoja paprašęs, kad pažįstama žurnalistė suredaguotų jo rašymus. „Tačiau ji man pasakė: „Vladai, rašyk, gali puikiausiai tai padaryti pats.“ Jos žodžiai mane įkvėpė, be to, aš mėgstu iššūkius, užtektinai jų turėjau ir turiu savo gyvenime, taigi nusprendžiau pamėginti“, – pasakoja į sau pačiam netikėtą sritį nėręs verslininkas ir priduria, kad svarbiausia jo mintis buvo parodyti, jog lietuvių liaudies patarlė – „Obuolys nuo obels netoli rieda“ – kalba visišką tiesą.
Vlado žmona, Kosto močiutė, nusipelniusi kiokušin karatė trenerė Vilija Korsakovienė sakė geriausiai žinanti, koks ilgas buvo knygos kelias, kiek nusivylimų, kiek išgyvenimų patyrė knygos autorius ir koks užsispyręs jis buvo. „Kai turi viziją ir svajonę, viską gali padaryti. Tai norime perduoti ir Kostui, ir kitiems dviem savo anūkams. Kostas turi didžiausią draugą – senelį, ir tai yra nuostabu“, – kalbėjo ji per knygos pristatymą.
Švietimo istorijos muziejuje tą vakarą tarsi grįžęs į mokyklos laikus, V. Korsakovas prisiminė, kad per literatūros pamokas rašyti rašinius visada mėgęs. „Už temą mūsų penkiabalėje sistemoje gaudavau penkis, už klaidas, būdavo, ir dvejetą, visada turėdavau ką pasakyti, bet bijodavau, kad nespėsiu išdėstyti, užtat skubėdavau ir neištaisydavau klaidų“, – juokėsi.
Knygos sumanymą V. Korsakovui įgyvendinti padėjo kaunietis dailininkas, dizaineris Anderzakas. „Aš knygą parašiau greitai, bet nuostabiai talentingas menininkas buvo mūsų piktasis Grinčas, kuris vogė laiką. Bet tai, ką jis sukūrė, kaip įprasmino Kosto mintis, buvo daug geriau, nei galėjau įsivaizduoti. Jis sukūrė ypatingą mūsų pasaulį, – sakė knygos autorius ir juokėsi visai nepykstantis ant menininko, nupiešusio jį su trigubai ilgesne nosimi, tarsi troleibuso durys ją būtų privėrusios. – Žinau, žinau, kaišioju ją, kur nereikia, bet močiutei mano nosis visai netrukdo.“
„Ne visi vaikai turi senelius. Aš taip norėčiau visiems, kurie neturi, trumpam paskolinti nuosavą senelį. Tik jūs privalėtumėte grąžinti, nes jis – geriausias mano draugas“, – taip iš knygos prabyla jos herojus Kostas. „Tikiuosi, kad knyga ir kitus senelius įkvėps daryti beprotiškus dalykus, leistis su anūkais į nuotykius, keliauti su jais, rodyti jiems pasaulį ir pasakoti apie tai, kas esame ir kur einame. Visos mano istorijos gimsta iš didelės meilės vaikams, o paskui anūkams. Neatimkime tos meilės nei iš jų, nei iš savęs“, – sakė knygos autorius, senelis Vladas.
Apie tai, kad jis rašo knygą, nežinojo net artimiausi verslininko draugai. Pakvietęs juos į šventę Lietuvos švietimo muziejuje, savo staigmeną jis paliko renginio pabaigai, kai po edukacijos muziejaus klasėse į didžiąją salę sugužėję svečiai buvo įvertinti mokykos baigimo atestatais. Jais ir tapo knygos autoriaus pasirašytos „Mano anūko istorijos“.
Ar tai pirmoji ir paskutinė V. Korsakovo knyga? Kaip visada jis gudriai šypsosi pro didžiulius savo ūsus ir ima riesti istoriją apie negyvenamą salą, lobius, taip pat – senelį ir anūką, kurie abu buvo piratai.
