Daugiau nei trisdešimt metų moteris vedė itin didelio populiarumo susilaukusias laidas – „Atleisk“ ir „Nacionalinė paieškų tarnyba“, drauge su kolega ir vyru Egidijumi Knispeliu (55 m.) ji užaugino keturis vaikus. Palikusi televiziją moteris net gi tapo kelionių vadove, dar ji rašo knygas. Vis dėlto, kuo gi P. Galkontaitė užsiima dabar?
– Palmira, laidas, kuriose žmonėms padėjote rasti savo artimuosius, televizijos eteryje vedėte tris dešimtmečius. Po to darbą televizijoje baigėte, įsidarbinote kelionių vadove... Kuo užsiimate, gyvenate dabar?
– Dirbdama kelionių vadove lydėdavau turistines grupes iš Lietuvos. Iš pradžių į Kijevą, o vėliau į Šiaurės Italiją – prie Gardos ežero, Milaną, Florenciją, Veroną, Pizą, Luką, Bergamą. Gidų kursus baigiau tik šį pavasarį. Išlaikiau egzaminą ir dabar jau turiu gido pažymėjimą, suteikiantį man teisę vesti savarankiškas ekskursijas. Joms ir ruošiuosi.
Taip pat Centrinio Valstybės archyvo užsakymu rengiu dokumentinius filmus Valstybės kino metraščiui. Komanda nedidelė, susistygavusi, visi savo srities profesionalai, tiesiog gėris su jais dirbti.
– Galbūt baigus karjerą televizijoje atsirado laiko atsipūsti, rasti laiko primirštiems ar naujiems hobiams, veikloms? Jei taip – kokie jie?
– Kad to laiko nei daugiau, nei mažiau. Tiesiog dabar kitaip galiu jį paskirstyti. Dirbant televizijoje reikėjo labai derintis prie kitų – visų pirma prie laidos grafiko, prie montažo laiko, filmavimo. Slėgė nuolatinis rūpestis: o kas rytoj, ką duosi žiūrovui po savaitės, po mėnesio? Ar garbingai ištempsi dar vieną televizijos sezoną?
Dabar tos įtampos gerokai mažiau. Galiu paskirstyti laiką, kaip man pačiai patogiau. Pirmą kartą per ilgus ilgus darbo metus pagaliau pati valdau savo laiką.
O hobiai tie patys, kaip ir dirbant: knygos, filmai, teatras. Vykstant kino forumui „Lokys, liūtas, šakelė“, dokumentinių filmų festivaliui „Nepatogus kinas“, „Scanoramai“ mano darbo stalas yra nuklijuotas lipdukais su festivalio repertuaru.
– Rašote ne pirmąją savo knygą. Kada planuojate ją publikuoti, apie ką ji?
– Ši knyga skirta amžinatilsį šviesios atminties profesorės, ilgametės buvusios Konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Aktoriaus meistriškumo katedros vedėjos Irenos Vaišytės atminimui. Irena Vaišytė dėstė aktoriaus meistriškumo specialybę 33 metus, išleido devynias aktorių laidas – 97 absolventus. Tarp jų – tokie lietuviškojo teatro šviesuliai, kaip: Rūta Staliliūnaintė, Regimantas Adomaitis, Nijolė Lepeškaitė, Eglė Gabrėnaitė, Juozas Kisielius, Algis Matulionis, Romas Ramanauskas, Nijolė Narmontaitė, Saulius Bareikis, Virginija Kochanskytė, Antanas Veckus, Regina Šaltenytė, Aidas Giniotis, Ilona Balsytė, Andrius Kaniava ir daugybė kitų.
Tačiau nepaisant fanatiško atsidavimo darbui ir studentams, ji visų pirma buvo Moteris. Ir man įdomiausia yra būtent jos moteriškoji linija. Iš pažiūros atrodė studentų siaubas, principinga, nepalaužiama, griežta ir šalta. O iš tiesų buvo labai pažeidžiama, trapi, svajinga ir mylinti. Išgyvenusi santvarkų, galima sakyti, – ištisų epochų kaitą, idealų griūtį, ne kartą skaudžiai išduota, palaužta ligos, tačiau iki paskutinio atodūsio sugebėjusi nesugniužti ir išsaugoti tikėjimą žmogumi ir... meile.
Ši knyga nebus biografinis romanas. Tai bus romanas, paremtas Irenos Vaišytės gyvenimo faktais. O kada jis bus? Nežinau. Viliuosi, kad iki vasaros pabaigsiu.
– Žvelgiant į jus atrodo, jog jums sunku nustygti vietoje: neužsidarote namuose, dirbate, keliaujate. Tokios energijos, rodos, pavydėtų daugelis perpus jaunesnių žmonių. Kokia jūsų energingumo paslaptis?
– Tai – klaidingas įspūdis. Iš prigimties esu tingi ir man labai patinka tiesiog patingėti. Nemėgstu skubos, nemėgstu įtampos. Tačiau taip susiklosto, kad pritraukiu vis naujus iššūkius, o tada jau negaliu trauktis, tenka plaukti. Mane gelbsti tai, kad esu labai disciplinuota. Jaučiuosi visiškai bejėgė chaose. Tiek vidiniame, tiek išoriniame. Turiu preciziškai paskirstyti laiką, detaliai susidėlioti, ką kada ir iki kada darau. Tai padeda, o atliktas darbas, kaip sakau, pernelyg nunukrypus nuo kurso, teikia pasitenkinimą.
– Per keletą dešimtmečių technologijos, asmenų paieškos sistemos patobulėjo, galų gale, atsirado socialiniai tinklai. Kaip manote, ar tokia, kaip jūsų kurta žmonių paieškos laida vis dar yra taip pat aktuali ir šiandien?
– Žmonės tebeieško vieni kitų, paieškos niekur nedingo. Mes, laidos rengėjai, buvome ne tik tie, kurie ieškojo, bet ir tarpininkai, kurie paruošdavo dirvą tiek tam, kuris ieško, tiek tam, surastajam. Nėra taip paprasta ateiti ir užvožti žmogų žinia: „Labas, aš tavo sūnus ar aš tavo motina.“ Labai didelė mūsų darbo dalis likdavo už kadro. Žiūrovai klausydavo istorijos, matydavo jausmingus artimųjų susitikimus, o visi tie diplomatiniai, psichologiniai laidos rengėjų viražai likdavo nematomi. Apie tai rašiau knygoje „Atleisk. Pasmerkta populiarumui.“
Kita vertus eteris – didžiulė jėga. Būdavo, apie tą, kurio ieškai, regis, nežinai nieko: nei vardo, nei pavardės. Tik kažin kada, žiloje senovėje, būtus įvykius ir dingimo aplinkybes. Regis, nėra už ko užsikabinti.
Negali suvesti vardo pavardės, gimimo metų ir tikėtis, kad visagalis googl‘as tau išmes visą ieškomo asmens biografiją, adresą, telefono numerį ir batų dydį. Tokiu atveju visos tos naujausios technologijos neveikia. Ką darydavome? Rodydavome tokią istoriją be pabaigos kartą, kitą, trečią. Ir stebuklas įvykdavo. Tiesiog parodyta eteryje istorija būdavo išgirsta ir pamatyta būtent to žmogaus, kuriam kažką atmintyje prikėlė ir atgaivino.
– Žiūrint jūsų laidas pasirodė, kad tų, pagalbos ieškančiųjų, – daugybė. Kaip manote, kas turėjo ir galbūt vis dar turi įtakos žmonių dingimui Lietuvoje?
– Visas tas šimtametis istorinis fonas: tarpukaris, karas, tremtys, sovietizacija, tie dirbtinai sukurti miestai fantomai, tautų maišalynė, komjaunuoliškos statybos... Tarybiniam žmogui nereikėjo tėviškės, nereikėjo šaknų, neretai su pavojingu ideologinių priešų kvapeliu. Buvo tokia populiari sovietmečiu daina: „Šyroka strana moja rodnaja...“ („Ir platus gi kraštas mus gimtasis“). Grandiozinės tų laikų magistralės nutiestos, miestai pastatyti ir užmiršti, o po dvidešimties metų lyg aidas iš tolimos praeities išnyra kažkur Dievo užmirštame Rusijos kampelyje, Omske ar Tomske, Kazachstane, atsiradę nesantuokiniai komjaunuoliškų statybų padariniai. Begalės paliktų, išsižadėtų vaikų, begalės traumuotų, išduotų, nuviltų tėvų ir mamų, išskirtų šeimų.
Pridėkite dar šių laikų naujadarą – emigraciją – ir turėsite gana įtaigų vaizdelį.
– Kokios istorijos per tuos metus įsiminė labiausiai?
– Jų yra tiek daug, tokių sukrečiančių, kad niekaip į vieną interviu nesutalpinčiau. Kad ir ta iš stebuklų serijos. Į laidą kreipėsi moteris, ieškanti savo dukterėčios. Prieš keturiasdešimt metų vežė ją, keturmetę, į Kauno kūdikių namus. Geležinkelio stotyje paliko mergytę ant suoliuko ir nuėjo sužinoti, kaip iki tų kūdikių namų jodviem nusigauti. Kai grįžo, mergaitės nebuvo. Puolė šen, puolė ten, kažkas tikino matęs, kad panašaus amžiaus mergaitę dvi moterys nusivedė į traukinį, vykstantį Marijampolės link.
Paėmė ją lyg kokį paliktą be priežiūros krepšį, o iš tiesų paprasčiausiai pavogė. Žinojome mergaitės vardą, pavardę, vieną iš tų lietuvių taip mėgiamų populiarių derinių, kurių begalės. Kita vertus, atrodė naivu tikėtis, kad prieš keturiasdešimt metų pavogta keturmetė būtų tebevadinama tuo pačiu, mamos jai duotu Teresės vardu, kad apskritai vaikas galėjo prisiminti ir pasakyti „tetoms“ savo pavardę?
Ligi šiol jaučiu šiurpuliukus, prisiminimus kaip vieną vakarą laidos telefonu paskambinusi moteris ištarė: „Tai aš ta Teresėlė.“
Buvo vaikinų, kurie iš svečių šalių – Azerbaidžano, Kirgizijos – pakeleivinėmis mašinomis, traukiniais daugel metų vis bėgo į Lietuvą. Vienas pas mamą, nuo kurios vaikystėje buvo atskirtas, kitas – pas tėvą, kurį po skyrybų motina tiesiog išbraukė iš vaiko gyvenimo.
Buvo paieškų, kurios mus skraidino į Rusijos gilumą, į Afganistaną, į Lotynų Ameriką, Argentiną ir markesišką Urugvajų. Buvo ilgus metus vienas kito ieškojusių dvynių, kadaise gimdymo namų darbuotojų pavadintų Jūrate ir Kąstyčiu tikriausiai viliantis, kad jie niekada neišsiskirs. Nežinojo, kad tiesiai iš gimdymo namų jiedu bus išvežti į skirtingose Lietuvos dalyse esančius kūdikių namus. Buvo motina, kurią vežėme pas sūnų į Izraelį, buvo dukra, kurią skraidinome į Londoną pas mamą. Visko ir nesuminėsi. Įspūdingiausias ir man pačiai ryškiausias istorijas aprašiau knygoje.
– Ar į jus iki šiol kreipiasi pagalbos ieškantys asmenys?
– Net pačiai juokinga, bet taip. Dar šį rudenį skambino vyras, ieškantis savo artimųjų. Ir baisiai nustebo, kai pasakiau, kad mūsų laidos jau dveji metai nėra. Tada nuskambėjo labai dažnas klausimas: „Kurgi tuomet man kreiptis?“ Tai ir pasiūlai esamus pagalbos būdus: feisbuką ar privačius detektyvus. Ne kažin iš ko gali rinktis.
– Ar jums pačiai, jūsų šeimai, giminei teko susidurti su prapuolusiais giminaičiais?
– Taip, tėvai išsiskyrė, kai buvau dar vaikas, tėtis mirė, kai man tebuvo dvylika ir savo pusseserę, vienintelio tėvo brolio vienintelę dukterį, atsitiktinai sutikau teatre, kai jau pati buvau dusyk mama. Priėjo prie manęs teatro fojė ir šypsodamasi pasakė: „Mes abi Galkontaitės.“
– Apskritai, ar pasiilgstate televizijos?
– Pasiilgau žmonių, nuostabios mūsų laidos komandos. Su kai kuriais iš jų dirbome petys petin nuo pirmųjų laidų. Iki paskutinės. Dvidešimt metų. Tai šmotas laiko. Per tiek metų atsiranda ypatingas ryšys. Artimesnis nei su giminėmis. Štai jų, taip, pasiilgau. Retsykiais susikambiname, pasišnekame. Domimės, kuo kuris gyvena. Žinau, kad ir šito interviu skaitytojos bus mano šauniosios, deja, jau buvusios kolegės.
O pati ta televizininkų atmosfera... Patikėkit, ji gerokai perdėta ir pagražinta. Kiekvienas dirba savo darbą, susitelkia ties savo laida, savo įrašu, ateina, „nusipiešia veidą“, persirengia, nusifilmuoja, paskui grimą nusivalo, vėl persirengia ir grįžta namo.
O visi tie šaliateleviziniai reikalai – proginiai pozavimai prie sienelės ar pozavimas kokio privalomojo renginio metu žiūrovų salėje, kai turi rodytis kuo daugiau „veidų“ – manes niekuomet nežavėjo. Tik trikdė ir erzino. Dabar kaip tik mėgaujuosi tuo, kad jau nesu viešas asmuo. Ot tai galiu prisidirbti, ar ne?
