Prieš daug metų, vasarą, į „Panoramą“ ji žengė kaip praktikantė. Tuomet nebuvo laisvos vietos televizijoje, tačiau direktoriui patiko Ugnės darbštumas, tad jis pasiūlė pasilikti. Ugnė pradėjo savo karjerą nuo lrt.lt portalo.
„Atsimenu, direktoriui pasakiau, kad dirbti portale sutinku su sąlyga, kad leis ateiti ir rengti reportažus. Įsivaizduokite, kaip gali neleisti, juk tai labai geras susitarimas: atidirbu ir vienur, ir dar kitur papildomai. Tad metus dirbau taip dvigubai“, – šypsojosi Ugnė.
U.Siparė studijavo žurnalistiką, tad vėliau, po trečio kurso, jai reikėjo atlikti praktiką televizijoje, nuo kurios ir prasidėjo jos kelias.
„Tuomet aš ir sugrįžau ten, nuo ko pradėjau. Buvo atsiradusi ir vieta televizijoje. Viskas įsivažiavo labai greitai: prireikė žinių žmogaus laidai „Labas rytas, Lietuva“, na, o jau tada, jeigu galima taip sakyti, prasidėjo mano karjera eteryje“, – pasakojo TV veidas.
Ugnė yra iš tų žmonių, kuriems nėra nieko neįmanomo: pirmiau ji pasako, kad padarys, o tik vėliau galvoja kaip.
„Net kolegos juokiasi, kad nesvarbu, kokia idėja ar problema, mano atsakymas visada toks: „Bus padaryta“. Tikriausiai, tai yra mano gyvenimo šūkis. Negali būti neįmanomu dalykų. Ypatingai tuomet, kai aš tik pradėjau dirbti, nenorėjau kažko nepadaryti, atsisakyti, žinojau, kad antrą kartą manęs nepaprašys, o be to, gali pasiūlyti eiti kur nors kitur, o aš to labai nenorėjau“, – sakė U.Siparė.
Pirmasis jos praktikos vadovas buvo žurnalistas, kuruojantis kriminalų skiltį. Ugnė papasakojo ir nepamirštamą istoriją.
„Prie Baltarusijos sienos buvo sulaikytas Vilniaus raitosios policijos vadas. Man reikėjo paskambinti į Baltarusiją ir išsiaiškinti, kada jis bus pargabentas į Lietuvą. Ir, kaip visi supranta, didelė tikimybė, kad reikės kalbėti rusiškai, o aš šios kalbos visiškai nemokėjau. Tačiau tuo metu neišdrįsau niekam pasakyti ir pagalvojau: nejaugi sunki ta kalba? Juk visi ją moka!
Pagalvojau, kad vieną žodį pasakysiu rusiškai, kitą – lietuviškai, o trečią – angliškai arba vokiškai. Nuėjau toliau, kad niekas negirdėtų, kaip aš kalbu ir, žinote, susikalbėjau. Tai buvo pirmas mano darbas. Vėliau pagalvojau, kad visame kame žmogus tik pats sau kiša. Jei kažko nežinai ar nemoki – juk šalia yra tokie patys žmonės, su kuriais gali vis tiek kažkaip susikalbėti“, – išmoktą pamoką prisiminė Ugnė.
Ji prisiminė savo pirmąjį tiesioginį eterį. Vyko rinkimų laida ir trūko vieno žmogaus, kuris pasijungtų iš Vyriausiosios rinkimų komisijos. Žinoma, Ugnė iškart šį pasiūlymą priėmė.
„Kaip dabar atsimenu: sekmadienio vakaras, aš važiuoju iš bendrabučio Saulėtekyje antru troleibusu link televizijos ir galvoju, kad visi ilsisi, ruošiasi pažiūrėti kokį nors filmą... Bet greičiausiai net ne filmą, o specialią rinkimų laidą, nes juk visiems įdomu, kokie bus rinkimų rezultatai. Ir visi šie žmonės pamatys mane – jauną žurnalistę, kuri tuoj numirs iš baimės pakeliui“, – juokėsi ji.
Tačiau Ugnė sutelkė visas savo jėgas ir susikaupė. Pirmasis jos tiesioginis eteris įvyko, tačiau juo nebuvo labai patenkinta.
„Jis buvo prastokas. Tačiau antras jau buvo geresnis. O dabar štai jau vienuolika metų, kaip esu tiesioginiame eteryje. Tad prie visko galima priprasti“, – geros nuotaikos nestokojo žurnalistė.
U.Siparė prisiminė, kai tiesioginio pasijungimo į laidą metu ji Seime kalbino vieną Seimo narį. Visas interviu netikėtai nutrūko jam įpūsėjus.
„Už mano nugaros stovėjo operatorius ir inžinierius, kuris atsakingas už tiesioginį mūsų ryšį. Aš lyg niekur nieko rimta tema kalbinu pašnekovą ir girdžiu fone kažkokį triukšmą: kažkas lyg krenta, ridenasi, tačiau negaliu atsisukti pasižiūrėti.
Ir taip lyg niekur nieko pašnekovas man sako: „Kaip suprantu, jau galiu nieko nebesakyti?“ Tada man šmėstelėjo mintis: “Įdomu, ar jis man taip eteryje pasakė?“ Ir staiga atsisukus pamatau, kad inžinierius užkliuvo už savo aparato, visa įranga išsirideno po visą Seimą“, – juokėsi ji.
Kai dauguma lietuvių dar ramiausiai miega, Ugnė jau ruošiasi ankstyvam eteriui. Kaip jai pavyksta taip anksti atsikelti, o tuo labiau anksti nueiti miegoti?
„Niekada nesakiau, kad man pavyksta anksti nueiti miegoti (Juokiasi.). Žmonės galvoja, kad jeigu aš keliuosi tarp trečios ir ketvirtos ryto, tai įsivaizduoja, kad esu vyturys. Bet aš pasakysiu atvirai – man atrodo, kad tokių žmonių, kuriems keltis pusę keturių ryte būtų malonu, tiesiog nėra!
Tačiau būna tokie, kurie anksti ryte atsikelia neišsmiegoję ir būna blogos nuotaikos, o kitiems tokia situacija neveikia nuotaikos. Tad aš tokia. Rytais išgriūnu iš lovos, keturiomis šliaužiu iki vonios, tada kažkaip išsibudinu, nuvažiuoju iki darbo, išgeriu kavos ir jaučiuosi kaip naujai gimus“, – prasitarė žurnalistė.
Anksti kėlęs – daug nuveiksi. Šiuo posakiu vadovaujasi ir Ugnė, po kiekvieno „Labas rytas, Lietuva“ tiesioginio eterio besidžiaugianti ilga diena, kuri niekuomet nebūna laisva.
Likusią dieną, apie pietus, ji spėja susitvarkyti ir asmeninius reikalus, ir padirbėti kituose darbuose.
„Dirbu ir su kitomis laidomis kaip redaktorė, žurnalistė. Man, kaip suvalkietei, gaila laiko. Tad arba aš einu dirbti, arba sportuoti. O vasarą pagalvojau, kad vakarais nieko neveikiu, tad pradėjau mokytis italų kalbos“, – stebina U.Siparė.
Ji prisimena, kaip studentavimo laikais penktadienis būdavo ta diena, kai būtinai reikdavo švęsti savaitgalio pradžią, eiti į miestą. Šiandien viskas pasikeitė kardinaliai.
„Yra buvę taip, kad penktadienį atsikeliu trečią ryto, padirbu, tuomet išeinu kažkur į miestą ir grįžtų paryčiais, trečią. Tačiau dabar aš jau per sena tokiems nuotykiams“, – juokėsi Ugnė.
Darbas televizijoje, anot žurnalsitės, reikalauja labai didelio atsakingumo, kruopštumo, atsidavimo, darbo.
„Turi pateikti patikrintą informaciją. Labai didelę atsakomybę neši. Jeigu įsivelia kažkokia klaidelė, tai, žiūrėk, kitą rytą gali tekti atsiprašinėti.
Tad yra tų niuansų. Tačiau man visas tas juodas darbas, pasiruošimas, atsakomybė, stresas, įtampa būna iki eterio.
Kai tik įsijungia kameros, pamatau raudona mygtuką, reiškiantį, jog vyksta tiesioginis eteris, viskas nuslūgsta ir prasideda televizijos blizgesys.
Bet tam, kad galėtum mėgautis tuo blizgesiu, turi tam eteriui tinkamai pasiruošti. Aš labai myliu savo darbą“, – šypsojosi Ugnė.
