Jau beveik 16 metų kone kiekvieną vakarą žinių laidoje šmėžuojantis orų pranešėjas žiūrovus džiugina originalumu bei puikiu humoro jausmu. Tikriausiai daugeliui įdomu, kokia buvo N. Šulijos karjeros pradžia?
Žinomas vyras neslepia, jog astrologija bei meteorologija jo gyvenime atsirado natūraliai. Baigęs mokslus VU Gamtos fakultete, N.Šulija karjerą pradėjo 1998-aisiais, kuomet kurį laiką sinoptiku dirbo Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje, o savaitgaliais ateinančios savaitės orus apžvelgdavo LRT transliuojamoje „Panoramoje“.
Vėliau N.Šulija rašė ir dienraščiui „Lietuvos rytas“ – paskutiniame laikraščio puslapyje jis apžvelgdavo orus. Galų gale žinomas vyras nusprendė sukti į televiziją ir tapo TV3 orų pranešėju. Čia N.Šulija atėjo ne šiaip sau, o su misija – įnešti naujų vėjų.
„Atėjau apie orus pasakoti protingiems žmonėms. Tuo metu orų prognozės buvo labai paprastos ir gana abstrakčios – buvo sakoma, kad „kaip kur palis“ ar panašiai. Natūraliai kyla klausimas – kur tas „kai kur“?
Gal tiktai šalies pietuose, o visur kitur šieną grėbti galima be jokių kliūčių? Mano mintis ir buvo ta, kad žmonėms reikia paprasčiausiai paaiškinti kaip viskas bus – juk žiūrovai nėra kvaili, jie tikrai supras. Idėja pasiteisino.
Nuo to laiko ir stengiuosi orų prognozes pateikti taip, kad būtų aišku kaip viskas bus ir kaip būtų protinga elgtis. Pasirodo, kad paprastas ir ramus kalbėjimas žmonėms tiko ir tinka iki šiol“, – karjeros pradžią prisiminė N.Šulija.
Žinomas vyras prisiminė, jog kelio pradžia – nebuvo lengva. Tam, pasak jo, nebuvo įgūdžių, tačiau su laiku orų pranešinėjimas tapo vis lengvesnis.
„Televizija, kaip tokia, visuomet reikalauja tam tikro pasitempimo. Jeigu ten atiduosi tik dalį savęs, atliksi savo darbą ne 100 procentų, tai matysis.
Tai yra vizualus žanras. Rašyme tai ne taip matosi, o televizijoje tu visuomet turi būti nuoširdus ir pasirengęs tam, ką tu darai“, – patirtimi dalijosi orų pranešėjas.
N.Šulijai teko dalyvauti ne viename projekte. Orų pranešėjui projekte „Lietuvos talentai“ teko užimti atsakingas teisėjo pareigas, filmavosi ir pažintinių laidų cikle. Visi projektai, pasak žinomo vyro, išliko jo atmintyje.
„Gretutinių darbų buvo ne taip jau daug. Kiekviena patirtis bei veikla įsimenama savaip. Talentai įsiminė vienaip, pažintinės laidos filmavimai – kitaip. Pasakojimai apie miškus atmintyje paliko dar kitą pėdsaką. Ryškiausiai prisimenu pažintinės laidos metu pasivažinėjimus po Lietuvą ir jos kraštovaizdžius“, – šyptelėjo jis.
Ilgametėje N. Šulijos karjeroje būta ir kuriozinių situacijų.
„Vienas toks įsimintinesnis epizodas buvo pačioje darbo pradžioje, kuomet atlikdavau orų apžvalgą LRT „Panoramoje“. Tuomet technika buvo ganėtinai primityvi, tokio daikto kaip sufleris išvis Lietuvoje nebuvo, kameros didžiulės, studija griozdiška. Maždaug pusantros minutės tekstą reikėjo įsiminti ir pasakyti neužsikertant, o tai ganėtinai sunku. Pamėginkite patys pasakyti dviejų minučių tekstą be trukdžių...
Tą padaryti sunku, nes vis tiek atsiranda kostelėjimai atokvėpiai ar panašūs dalykai. Žodžiu, tekstą reikėjo pasakyti sklandžiai ir tuo pat judėti – ranka rodyti reikalingus dalykus žemėlapyje. Kadre mane rodydavo iki pusės – kojų nesimatydavo. Kadangi jaudindavausi, viena ranka rodant žemėlapyje kita irgi nevalingai krutėdavo. Tai matydavosi, todėl operatorai reikalvo įrašą perfilmuoti. Vieną kartą operatoriaus paprašiau žiogelio – prisisegti ranką prie kelnių, kad ji nejudėtų, tačiau jis man pasiūlė tą ranką įsikišti į kišenę ir patikino, kad tai nesimatys.
Jau „Panoramos“ transliacijos metu paaiškėjo, kad nors tiesiogiai kadre rankos kišenėje nesimatė, tačiau žiūrovai iš mano laikysenos suprato, kur ji. Kitą dieną žinių vedėjos Algimantos Žukauskienės telefonas buvo raudonas nuo skambučių. Pusė iš jų pikti. Mane vadino piemeniu, negalėjo patikėti, kaip per valstybinę televiziją taip galėjau kalbėti ranką laikydamas kišenėje, aiškino, kad to pasaulis dar ,neva, nebuvo matęs. O kita pusė skambučių džiaugėsi – sakė pagaliau toje sustabarėjusioje sovietinėje televizijoje atsirado pirmas laisvas žmogus! Iš tiesų nepriklausomybės aušroje ir tai buvo netikėta daugeliui. Dabar tiesiog smagu prisiminti“, – pasakojo N.Šulija.
Vyras neslėpė, jog per eilę metų darbe pasikeitė technologijos, tačiau žmonės, profesionalai – išliko.
„Televizijoje be galo svarbu turėti savo veidą, braižą. Tie, kas mėgina pateikti ne save, o savo įvaizdį, labai greitai kažkur dingsta. Televizijoje išlieka tie, kurie turi savo unikalų veidą, kadangi tik jis žiūrovui ir yra įdomus.
Tad visiems, kas nori žengti šiuo nedėkingu keliu galiu palinkėti negalvoti apie savo įvaizdį, o turėti ką pasakyti. Tada viskas bus gerai“, – palinkėjimu pokalbį baigė N.Šulija.
