Šiandien iš televizijos ekranų dingęs vyras veda ekstremalaus sporto renginius, su bičiuliais organizuoja Lietuvos ir visų Baltijos šalių „Downhill“ dviračių čempionatus, moko žmones kaituoti.
Dar M.Ponomariovas randa nemažai laiko pasportuoti ir pats. „Tai jau tapo mano gyvenimo būdu“, – prisipažįsta riedučiais bei kalnų dviračiais važinėjantis, kaituojantis, vandenlente plaukiojantis ir snieglente čiuožinėjantis vyras.
– Mindaugai, daugeliui iki šiol esate atpažįstamas kaip garsiosios reklamos veidas. Ar pasiilgstate šio darbo?
– Dirbti buvo smagu, bet projektas liko praeityje ir apie jį nesusimąstau.
Tačiau tikrai pagalvoju, kad norėčiau gauti naujų vaidmenų, įkūnyti naują personažą ar personažus, kurti naują TV projektą. Pasiilgstu filmavimo aikštelės keliamo adrenalino ir naujų iššūkių.
– Būna, jog po ilgų metų aktoriai susitapatina su savo herojais. Ar labai skiriatės nuo Ozio realiame gyvenime?
– Savęs su personažu niekada nesitapatinau. Sakyčiau, jog buvo atvirkščiai – Ozį bandė tapatinti su manimi. Kartais net pašmaikštauju, kad mano asmenybė buvo ištrinta kaip Borno iš filmo „Bornas: sunaikinta tapatybė“.
Filmavimo aikštelėje tiesiog įsijaučiau į vaidmenį, dariau tai, ko prašė režisieriai, vaidinau kaip įmanoma natūraliau. Manau, jog taip būčiau elgęsis gavęs ir kitą vaidmenį.
Na, o aš pats gyvenau savo asmenį gyvenimą, kuriame buvo visko: skausmo, pykčių, traumų, kelionių, santykių, šypsenų, aistrų, jausmų, vakarėlių, nuotykių, pirmų kartų... Dar galėčiau tęsti ir tęsti, nes gyvenau ir gyvenu gyvenimą – tikrą, be filtrų. Deja, Ozio pasaulis nuo manojo skyrėsi kaip diena ir naktis.
Apskritai manau, kad ne aktoriai susitapatina su personažais, bet žmonės, režisieriai, prodiuseriai, žurnalistai ir kiti juos sutapatina su jais.
– Esate ekstremalaus sporto entuziastas, su draugais kūrėte laidą „Adrenalinas“. Drįsčiau teigti, jog laidos tematika buvo gana nišinė, ar didelio populiarumo sulaukėte?
– Taip, laidos formatas buvo nišinis, tačiau turėjome savo sekėjus, gerbėjus, auditoriją. Šiame projekte svarbiausias buvo ne populiarumas, o visuomenės švietimas, parodymas, jog yra ir kitas, ne toks populiarus sportas, ekstremalios sporto šakos. Buvo svarbu parodyti, jog yra perspektyvaus jaunimo, sporto entuziastų, populiarinančių nišines sporto šakas. Kad yra talentingų atletų, garsinančių Lietuvos vardą visame pasaulyje. Prisipažinsiu – laiką leidome smagiai ir turiningai.
Vėliau, su kita komanda, kūrėme laidą „Lietuvos mokyklų žaidynės“. Laidą rodėme keturis sezonus, buvo daug darbo, gerų emocijų ir smagių akimirkų, patirtų su sportuojančiais moksleiviais ir mūsų šalies olimpiečiais.
– Jūsų nuomone, ar ekstremalus sportas Lietuvoje apskritai sulaukia daug žmonių, valdžios dėmesio? Galbūt, yra kur tobulėti, kad situacija būtų geresnė?
– Dėmesys auga. Vis daugiau jaunų žmonių pradeda užsiimti įvairiomis ekstremaliomis sporto šakomis: važinėti riedlentėmis, paspirtukais, „Bmx“ bei „Downhill“ dviračiais, kaituoti jėgos aitvarais, plaukioti vandenlentėmis, banglentėmis, užsiiminėti motokrosu, čiuožti snieglentėmis. Šios sporto šakos turi savo vedlius.
Smagu, kad ir miestų, miestelių bei rajonų vadovai pradeda tai suprasti ir pradeda palengva remti renginius, statyti naujas „žaidimų“ aikšteles.
Yra tokia dažnai vartojama frazė: „Tobulėjimui ribų nėra“. Neišsiplėsiu, bet tobulėti galime tik būdami vieningi, palaikydami vieni kitus, o ne kišdami vieni kitiems pagalius į ratus. Deja, bet taip kartais būna šioje mažoje mūsų šalies rinkoje. Bet labai tikiuosi, kad viskas pasikeis.
– Kokiose dar šalyse teko ekstremaliai sportuoti? Kokį Europos ar pasaulio regioną, valstybes išskirtumėte, kur geriausios ekstremalaus sporto sąlygos?
– Su „Downhill‘ dviračiu esu apkeliavęs nemažai Europos šalių. Teko važinėtis ir Austrijoje, ir Šveicarijoje, ir Italijoje, ir Prancūzijoje, ir Čekijoje, ir Slovakijoje, ir Ukrainoje. Su snieglente aplankyta dar daugiau kalnų ir šalių. Su jėgos aitvaru plaukta jūrose ir vandenyne.
Sunku būtų atsakyti, nes, kai nuvažiuoji savaitei-dviem, ar daugiausia mėnesiui, viskas atrodo tobulai, bet, jei reiktų pagyventi ilgiau, tada, manau, išlįstų įvairių kabliukų.
Vis dėlto, įsivaizduoju, kad geriausios sąlygos turėtų būti Jungtinėse Valstijose, nes daugybė „action“ (liet. veiksmo) sportų kilo iš ten. Be to, vieni garsiausių atletų taip pat yra iš Amerikos.
– Mokate važinėti riedučiais, kaituoti, plaukioti vandenlente, čiuožti snieglente, lakstote su „Downhill‘ dviračiu. Gal vis dar yra ekstremalaus sporto šakų, kurių nemokate ar nenorėtumėte išmėginti?
– Oi, tikrai yra ko nemoku net ir tose sporto šakose, kurias propaguoju! Yra daugybė sporto šakų, kurių nesu bandęs ir nežinau, ar kada išbandysiu, nes bandymas gali būti pirmas ir paskutinis. Kyla klausimas: kodėl?
Juk „base jumpingu“ neužsiimsi be pasiruošimo, o „freestyle“ motokrosu – be mokėjimo gerai važiuoti krosiniu motociklu.
Prieš bandant reikia pasverti visas rizikas ir nepamiršti, kad treniruotės yra visa ko pagrindas. Be jų geriau net nebandyti tam tikrų ekstremalių sporto šakų.
– Ekstremalaus sporto palydovės dažnai būna fizinės traumos. Kokių teko patirti?
– Traumų pasitaiko visame sporte. Gal tik rizika patirti traumą užsiiminėjant ekstremaliu sportu yra didesnė. Rimtų traumų nesu patyręs (tfu tfu tfu per kairį petį, kad neprisikalbėčiau).
Prisimenu, keliskart esu kritęs labai rimtai ir krisdamas galvodavau, dabar bus labai negerai, bet, matyt, spėja kas pagalvę pakišti. O šiaip, buvo išnirę kaulai, pasitaikė keli lūžę pirštai, buvo nutraukta piršto sausgyslė, įtrūkę raumenys, esu patyręs lengvą smegenų sutrenkimą ir daug smarkių kūno sumušimų. (Šypteli.)
– Kaip manote, galbūt, vieną dieną ekstremalaus sporto jums nebesinorės? Gal kartais esate sau užsibrėžęs amžiaus, šeimyninio statuso ar dar kitokio pobūdžio limitą, po kurio tokį sportą atidėsite į šalį?
– Nežinau, kas bus ateityje, bet kol sveikata leis, tol aš judėsiu ir užsiimsiu ekstremaliu sportu.
Gal laikui bėgant mažės sporto šakų, kuriomis užsiimsiu, bet tik tiek. O jei kada būsiu senolis, tai eisiu stebėti ir palaikyti jaunimo bei per televizorių žiūrėsiu įdomiausius renginius. Tai jau tapo mano gyvenimo būdu.
– Kokia veikla užsiimate šiuo metu?
– Vedu ekstremalių sporto šakų renginius. Su draugais iš „White puppy“ organizuojame Lietuvos ir Baltijos šalių „Downhill‘ čempionatus. Mokau žmones kaituoti pagal „IKO International“ programą.
– Jums – 40. Ar pasvajojate apie šeimą?
– Rimtai, man jau tiek metų... (Šypsosi.) Gyvenime taikau tokią formulę: „The idea of life is to die young as late as possible“ (liet. pagrindinė gyvenimo idėja yra kuo vėliau numirti jaunam“).
O apie šeimą gal ir pasvajoju, bet padėsiu tritaškį. Kad būtų įdomiau ir liktų intriga. (Šypsosi.)
