V.Radzevičius svajojo būti istoriku. 1988 metais ketino krimsti istorijos studijas, tačiau grįžęs iš armijos, kaip pats sako, grįžo į visai kitokią Lietuvą.
„Ir per vieną naktį nusprendžiau būti žurnalistu. Iškart nunešiau dokumentus ir sėkmingai įstojau į žurnalistiką“, – prisiminė Vytaras.
Po pirmo kurso jam teko rinktis – spaudos žurnalistika ar radijo ir televizijos. Vytaras pajautė, kad pastaroji artimesnė jo širdžiai.
„Po truputį viskas atėjo. Iš pradžių skaitydavau Sąjūdžio informacijos agentūros pranešimus per Lietuvos radiją. Tad to eterio netrūko nuo pat mokslų pradžios“, – džiaugėsi žurnalistas.
Vėliau, kaip pats Vytaras juokėsi, mokslai pradėjo trukdyti darbui. Tad teko mokslus pristabdyti ir daugiau atsiduoti mylimai veiklai.
„To eterio atsirado vis daugėjo. O dar daugiau jo atsirado, kai perėjau dirbti į „Baltijos televiziją“, tuo metu ji vadinosi „Rytų Lietuvos televizija“. Rengdavau rytines ir ne tik, tad darbo netrūko. Taip pradėjo rutuliotis karjera televizijoje“.
Jis prisiminė ir pirmuosius žingsnius televizijoje. Vytaras buvo itin susikaupęs ir kiekvienai laidai atsakingai pasiruošęs.
„Tais laikais nebuvo jokiu suflerių. Tad tikrai būdavau pasiruošęs pristatyti visas savo laidos dalis. Aišku, jaudindavausi, ir dabar dar to jaudulio neišvengiu. Kai yra tiesioginis eteris, to jaudulio turi būti“, – dėstė Vytaras.
Jis vedė ir kūrė nesuskaičiuojamą kiekį įvairiausių laidų – yra dirbęs visuose televizijos kanaluose. Iš pradžių su Linu Kunigėliu, vėliau – su Juozu Gaižausku „Baltijos televizijoje“ turėjo laidą „Sportozaurai“. Vėliau vedė TV3 sporto žinias. LNK laida „Auksinės blykstės“, LRT futbolo čempionatų apžvalgos, „Sporto panorama“, įvairiausi projektai, žinoma, kelionės su Martynu Starkumi – tai tik keli paminėjimai iš Vytaro veiklų.
„Visos man jos patiko. Svarbiausia, kai dirbi savo galva, savais tekstais – kai yra tavo autorinės laidos, tai tos ir labiausiai patinka. Labai sunku dirbti su svetimais tekstais, juk ir mintys tada keistai dėliojasi, norisi perdaryti savaip. Išskirti kurią nors vieną būtų man sunku, nes visos yra kaip vaikai, tavo gyvenimo dalis ir tu su jomis susigyvenęs, viską prisimeni su didžiausiu malonumu“, – su šypsena kalbėjo V.Radzevičius.
Nieko keisto, kad per tiek metų televizijos eteryje, nuotykiai vijosi vienas kitą.
„Esu vedęs laidas ir su ramentais, ir su gipsu. Kadre to nesimato. Įdomus jausmas, koks tu esi šiapus ekrano ir kokį tave mato žmonės.
Kai dar tik buvo atsiradę mobilieji telefonai, filmavimo metu pašnekovui pasakiau, kad jūs dėl visa ko išjunkite garsą. Jis tarstelėjo, kad niekas tikrai neskambins. Ir, žinoma, kaip taisyklė, tiesioginio eterio pradeda skambinti. Operatorius ropojo keturiomis už kadro, kad tik tą telefoną išnešti iš studijos“, – juokėsi Vytaras.
Žurnalistas prisiminė laiką, kai „Žalgiris“ laimėjo „Eurolygą“. Tuomet V.Radzevičius turėjo pranešti naujausias žinias iš Karmėlavos oro uosto, kuomet laukė visi nusileidžiančių sportininkų.
„Tai buvo didžiulė euforija ir labai geras jausmas būti kartu su tauta, visa tai patirti. Kai krepšininkai žaidė rungtynes, aš vedžiau iš studijos laidą. Kai ji baigėsi, aš ruošiausi atsisveikinti ir man pranešė, kad reikia tempti laiką tiesioginiame eteryje, nes turi ateiti sveikinimas iš prezidentūros faksu. Tuomet nebuvo jokių dengimų, aš stoviu prieš kamerą ir vos ne dvidešimt minučių kažką pasakoju, kol, galų gale, paaiškėjo, kad nebus faksimilės. Kartais tiesioginiame eteryje atsidūri keisčiausiose situacijose“, – istorijomis dalijosi žinomas televizijos veidas.
Vytaras prasitarė, kad vengia savęs klausyti ir žiūrėti.
„Atrodo balsas ir mimikos blogos, elgesys – viskas netinka“, – nusijuokė jis.
Per visus tuos metus televizija jį išmokė itin greitai reaguoti į situacijas, orientuotis.
„Sakoma, kad tiesioginio eterio vedėjo streso lygis prilygsta karinio naikintuvo piloto. Gebėjimas reaguoti į situacijas greitai, suprasti – atsiranda kitokia reakcija. Neturiu auditorijos baimės. Bet kaskart, kai vedu tiesioginį eterį, jaučiu jaudulį“, – kalbėjo Vytaras.
Televizija su metais augo, tobulėjo. Šiandien kameros daug mažesnės, tobulesnės – televizija tapo mobili.
„Mūsų kartą vadinu transformeriais. Pamenu pirmuosius savo televizijos montažus, kai dar nebuvo kompiuterių, užrašus rašydavome ant popieriaus, išpjaudavome vaizdus su specialiais efektais nufilmavę tą užrašą... O dabar viskas daroma su kompiuteriais, jau nekalbu apie mikrofonus, kameras ir visą kitą.
Viskas sumažėjo. Tai patogu. Aš dabar susimąsčiau, kada paskutinį kartą mačiau televizijos kamerą, kad ir kaip tai juokingai nuskambėtų. Dabar dažniausiai filmuojama su fotoaparatais. Visur kamerą gali turėti, tai nebėra didžiulis krovinys.
Pažiūrėkite, kokie unikalūs kadrai yra kuriami gamtoje. Tai ir yra didžiausia permaina. Televizija tapo prieinama“, – kalbėjo Vytaras.
Kas V.Radzevičiui labiausiai patinka televizijoje?
„Man patinka grimuotis. Labai juokingai skamba, bet tai yra savotiška meditacijos forma. Kai prieš eterį tais šepetėliais apglosto, mane labai nuramina. Būna privalomos kelios minutės susikaupimo ir meditacijos“, – šypsojosi žurnalistas.
