Vyšniuko pravarde žinomas buvęs atletas šiuo metu užsiiminėja sveiko maisto verslu, o televizijos laikus prisimena su šypsena. Tačiau galimybės vėl pasirodyti ekranuose jis neatmeta. „Turbūt, buvau „gimęs tam reikalui“, – sakė jis.
– Televizijoje pasirodėte ne kartą. 2000-aisiais jus buvo galima pamatyti Raimundo Banionio režisuotame seriale „Kartu“, vėliau – Alvydo Šlepiko kurtame seriale „Sniego skonis“. Su Jogaila Morkūnu, Audriumi Siaurusevičiumi bei Aiste Stonyte vedėte „Pusryčių klubą“ ir, žinoma, 2004-aisiais pasirodėte ketverius metus gyvavusioje laidoje „La Laila“. Kalbant apie pastarąją laidą, nuo ko viskas prasidėjo?
– Apskritai, karjera televizjoje prasidėjo, turbūt, 2000-aisiais, po olimpiados Sidnėjuje. Pamenu, tuomet ant rankų pakėliau prezidentą Valdą Adamkų.
Olimpiapos apžvalgomis Lietuvoje tada rūpinosi buvę laidos „Tangomanija“ vedėjai, kurie rengė laidą „Bumerangas“. Kai su jais susitikome, jie pasakė, kad matydami mano poelgį su prezidentu suprato, jog esu savas. Tada prasidėjo fotosesijos, televizijos laidos, serialai. Įsisukau į šou verslą.
Vieną dieną man paskambino Haroldas Mackevičius, pasiūlė susitikti. Susitikome. Iš pradžių, laidą norėjome vadinti „Vyšniuko šou“, bet po to gimė „La Laila“. Pastarasis pavadinimas – labai linksmas, valiūkiškas, puikiai tiko naujai kuriamai laidai.
Po to prasidėjo merginų atranka. Kai per pirmąją fotosesiją susitikome su Zita ir Gita, Ramune ir Genute, iš karto susidraugavome.
Manau, jog dabar toks laidos formatas, galbūt, nebepasiteisintų – juokingi vaizdeliai tiesiog „guli“ kiekvieno kišenėje, mobiliuosiuose telefonuose. Bet tada ne kiekvienas galėjo apsilankyti net „Youtube“. Tie juokingi vaizdeliai, linksmi, „Dviračio žinių“ komandos užkadriniai komentarai, tos merginos ir, turbūt, aš... Iki manęs televizijoje nepasirodydavo nė vienas sportininkas, o dabar – pilna visko.
Kitaip tariant, tuomet viskas puikiai sutapo, laida buvo be galo populiari, man labai patikdavo joje filmuotis, studijoje nuolatos prisijuokdavome.
Pamenu, mieste tuo metu daug nesilankydavau. Ypač ten, kur būdavo nuo alkoholio apsvaigusių žmonių. O ten, kur būdavo vaikų, iš viso nesirodydavau, užsidėdavau kapišoną. (Šypsosi.) Tada buvo visiška „La Laila“. Ir mano gyvenime, ir ekrane.
– Ar vis dar palaikote ryšius su Zita ir Gita?
– Žinoma! Genutė gyvena Londone ir Ispanijoje, vis ruošiuosi aplankyti jos šeimą. Tuo metu, Ramunė yra įsikūrusi Italijoje. Kurdami laidą mes itin susibendravome, tapome tarsi viena šeima.
– Kai dirbote televizijoje, vis dar profesionaliai sportavote. Kaip viską spėdavote?
– Laidos filmavimai vyko labai patogiu laiku. Iš ryto susirinkdavome filmuoti po dvi laidas, tad per mėnesį vykdavo du filmavimai. Tuo metu aš sportavau ir gyvenau Trakuose. Atsikeldavau, pasimankštindavau ir greitai būdavau sostinėje. Tai buvo net gi prasiblaškymas tarp treniruočių, laidos filmavimai man padėdavo nukreipti mintis. Žinoma, koją kiek kišdavo „užklasinė“ veikla, įvairiausi renginiai, bet „La Laila“ vistiek buvo kaip gaivaus oro gurkšnis.
– Ko naujo televizijoje išmokote?
– Nieko ypatingai naujo, galbūt, neišmokau, turbūt, buvau „gimęs tam reikalui“. Vis dėlto, išskirčiau techninius dalykus. Išmokau, kaip žiūrėti į kamerą, kaip judėti, kaip gestikuliuoti. Apskritai, viskas man daugiau mažiau gaudavosi natūraliai. Tai buvo labiau hobis, malonumas, nei darbas.
– Šiuo metu esate verslininkas. Ar klientai jus dažniau prisimena kaip buvusį sportininką ar televizijos laidų vedėją?
– Prisimena daugelis, tačiau jaunoji karta – kur kas mažiau. Kai vedžiau „La Lailą“, dabartiniai jaunuoliai buvo arba labai jauni, arba dar nebuvo gimę. O su vyresniasiais dar iki dabar dažnai pasikalbame.
Matote, tie žmonės, kurie mane matė televizijoje, vistiek žinojo, jog esu sportininkas, todėl atskirti, ar esu dažniau prisimenamas kaip sportininkas, ar kaip televizijos laidų vedėjas, sunku.
– Jeigu pasitaikytų galimybė, ar vėl grįžtumėte į ekranus?
– Man labai patiko dirbti televizijoje, patiko bendravimas ir, kaip amžiną atilsį Vytautas Kernagis sakydavo, visas tas „draivas“. Dar visai neseniai man siūlė pasirodyti keletoje laidų, vis pasifilmuoju viename kitame filme... Net gi mano tėvas – visas toks linksmas, vaikystėje jis lankė teatro būrelį. Turbūt, į jį atsigimiau. (Šypsosi.) Tiesiog, šiuo metu nėra laiko.
Visgi, sugrįžti į televiziją tikrai norėčiau, bet su viena sąlyga – laida man turėtų labai patikti. Šiandien televizijoje tokių laidų nematau.
