Buvusi „Lietuvos ryto“ televizijos laidų „Viskas bus gerai“ bei „Ant bangos“ vedėja šiuo metu didžiausią dėmesį skiria teatrui ir netrukus duris sostinės rajone atversiančiam meditacijos centrui.
Anot E.Užaitės, toks centras itin svarbus laikais, kai žmonės patiria daug streso. „Kuo daugiau bus ramių, nebijančių, pozityvias emocijas skleidžiančių žmonių, tuo visiems bus geriau“, – įsitikinusi ji.
– Edita, nemažai aktorių užsienyje ir Lietuvoje savo išbando įvairiausiose profesijose. Štai, Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis – irgi buvęs aktorius, o kiek dar dainininkų, renginių, televizijos laidų vedėjų... Kodėl vedėjos kėdę kadaise nutarėte išbandyti ir jūs?
– Man šį darbą tiesiog pasiūlė ir aš sutikau. Žinoma, buvo dvejonių. Iš studijų laikų buvo išlikę nemažai prietarų, kad, neva, pradėjus dirbti televizijoje, nebedirbsiu teatre, niekas man nebesiūlys darbo... Tam tikra prasme, toks momentas buvo. Ne tiek dėl žmonių, kiek dėl laiko trūkumo. Laidoms labai ruošdavausi. Apskritai, tai tiesiog buvo toks mano gyvenimo etapas.
– Ar pasiilgstate šio darbo, planuojate į jį sugrįžti?
– Šiuo metu šiuo klausimu neplanuoju nieko. Ko gero, mano darbe ką nors planuoti iš viso yra sudėtinga. (Šypsosi.) Dabar mano gyvenime – tik artimiausi kūrybiniai planai. Jeigu nesutrugdys karantinas, Lietuvoje bus rodomas mano monospektaklis Oskaro Koršunovo teatre.
Dar planuoju su kolege Elžbieta Latėnaite parašyti pjesę ir paruošti smagų muzikinį spektaklį su komedijos elemetais. Kaip matote, mano planai – netolimi. Tiesa, jeigu sulauksiu pasiūlymo grįžti dirbti kaip televizijos laidų vedėja ir jis man bus priimtinas, sutiksiu.
– Be vaidybos, dirbate „Jaunimo linijoje“, su vyru, prodiuseriu Linu Ryškumi (51 m.) steigiate meditacijos centrą. Papasakokite daugiau apie pastarąjį projektą. Kaip kilo jo idėja?
– „Jaunimo linijoje“ dirbu jau penktus metus, galiu tuo pasididžiuoti. (Šypsosi.) O meditacijos centro projektas kilo iš mūsų pačių poreikių, pasikeitimų. Mums patiems su vyru labai padeda meditacija. Pradinė idėja yra Lino, aš ja patikėjau labai greitai. Kaspinas bus kerpamas jau netrukus, vyksta paskutinieji pasiruošimo darbai.
Be to, manau, jog toks centras yra labai reikalingas dėl žmonių ramybės. Tai, kokie mes esame, daro įtaką visiems, visuomenei. Kuo daugiau bus ramių, nebijančių, pozityvias emocijas skleidžiančių žmonių, tuo visiems bus geriau.
Centre bus užsiimama ne vien meditacijomis, aš pati ten planuoju vykdyti kūrybines, balso praktikas aktoriams ir ne tik. Taip pat, specialistų padedami, mokysime vaikus medituoti, jogos, kviesime žmones, kaip ir mes patys, maudytis žiemą ir vasarą eketėje, bus kubilas...
Na, o vieta, kurioje centras bus steigiamas, – nuostabaus grožio. Čiobiškio kaimas yra labai geroje vietoje. Netoli – Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Utena...
– Ne paslaptis, jog per karantiną daugybė kultūros, pramogų pasaulio darbuotojų neteko darbo. Galbūt, centro idėja irgi susijusi su karantinu?
– Kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, jau vyko idėjos įgyvendinimo darbai. Įvyko nuostabus sutapimas. Dar prieš pirmąjį karantiną Kultūros taryba skyrė stipendiją mano monospektaliui. Tiesiog po ilgų metų ryžausi kurti šį spektaklį ir gavau tam paramą.
Be to, jeigu anksčiau būčiau važinėjusi po gastroles su „Domino“ teatru, tikriausiai, irgi nebūčiau visko spėjusi įgyvendinti.
Negražu sakyti, bet karantinas išėjo į naudą. Laiką praleidome labai produktyviai.
– Minėjote, jog tie aktoriai, kurie pasirenka televiziją, iš savo buvusių akademijos dėstytojų girdi pašaipas, jog neva pasirinko tuštybės kelią.
–Kaip ir minėjau, tokia nuostata buvo užsilikusi nuo studijų laikų. Dabar skirtumo aš nebematau. Nemanau, kad nei vieni, nei kiti nėra pašiepimi atsižvelgiant į tai, kur jie dirba.
Tiesiog, kai dirbi pas gerą režisierių, tas geras režisierius sutvarko visą tavo aktorinį. O kai dirbi ne pas tokį gerą režisierių, arba dirbi be jo, tik nuo tavęs paties priklauso, kokiame lygyje išlaikysi savo įgūdžius. Ir tai yra sunkiau, nes iš savęs paties turi kur kas daugiau reikalauti.
Skaičiau, jog operos solistai, net ir būdami pasaulinio lygio, turi savo mokytojus. Mes, aktoriai, tokių mokytojų neturime.
Dar pastebėjau, kad nemažai aktorių, nesvarbu, kiek metų patirties beturėtų, ėmė vaikščioti į įvairius teatro mokymus, kur dėsto iš Didžiosios Britanijos, Jungtinių Valstijų atvykę mokytojai. Ir tai yra labai svarbu ir reikalinga. Save visuomet sunku matyti, reikia žvilgsnio iš šalies.
– Vis dėlto, ar galima teigti, jog jūsų širdyje kiek didesnę kertelę užima teatras, o ne televizija?
– Hm... Aš labai stengiausi iš visų jėgų daryti tai, ką galėjau. Bet formatas, prie kurio teko prisiliesti, man nebuvo itin įdomus.
Pavyzdžiui, mane labai žavi Oprah Winfrey. Prieš sutikdama dirbti televizijoje, peržiūrėjau begalę jos laidų. Tai, su kokiais žmonėmis ji kalbasi, kaip ji dėsto mintis, man buvo fantastika.
Dirbdama televizijoje pastebėjau, jog tai, kas buvo įdomu man, ne teigiamai atsiliepdavo reitingams ir atvirkščiai.
Pati O.Winfrey kalbasi nebūtinai su populiariais, bet įdomiais žmonėmis, tais, kurie iš tiesų yra įdomūs jai. Ir man patinka kalbėtis su žmonėmis. Pamenu, interviu televizijoje galėdavau ruoštis visą savaitę, susirinkdavau visą įmanomą medžiagą, kalbėti su įdomiu žmogumi galiu be pauzių.
– Kaip manote, ar Lietuvoje apskritai yra pokalbių šou, vedėjų prilygstančių Oprah?
– Pasakysiu vieną dalyką. Televizijos nežiūrėjau kokį dešimtmetį. Pasižiūriu televiziją tik grįžusi pas tėvus, pas mus būna įjungtas arba konkretus filmas, arba teniso varžybos. Namuose mėgstame tylą.
