Nenuostabu, jog kalbėdamas apie darbą jis negaili gražių žodžių ir cituoja kadaise iš profesionalaus ugniagesio gelbėtojo išgirstus žodžius: „Kartą išgelbėjęs žmogui gyvybę, tampi nuo to jausmo priklausomas“.
– Žilvinai, prie laidos komandos prisijungėte dar tada, kai joje šmėžavo Gedimino Jauniaus, Agnės Jagelavičiūtės veidai. Kaip viskas prasidėjo?
– Kadaise draugai mane pakvietė sudalyvauti anekdotų čempionate, jiems patiko mano juokeliai. (Šypsosi.)
Iš pradžių, man nesinorėjo dėmesio, tačiau, kiek vėliau, bičiulių įkalbėtas, čempionate sudalyvavau ir jį laimėjau.
Čempionato prodiuseris po to pakvietė į dar kelis projektus, o laidos „VRS kamera“ prodiuseris pasiūlė prisijungti prie jų kūrybinės grupės.
Per keletą metų televizijos virtuvėje įgijau patirties, savo gyvenimo aprašymą išsiuntinėjau prodiuserinėms kompanijoms.
Sulaukiau „Just.Tv“ komandos pasiūlymo užimti TV3 laidos „Meilės trikampis“ vasaros projekto vadovo pareigas Latvijoje. Ir tuomet sekė „TV Pagalbos“ kūrėjų pasiūlymas.
Maniau, jog tai bus užkadrinis darbas. Pasirodo, jog ne: man pasakė, kad būsiu ir režisierius, ir gelbėtojas.
Žinoma, apėmė didžiulis jaudulys – juk tai buvo viena populiariausių televizijos problematikos dokumentikos laidų!
Daug ruošiausi, iki darbo pradžios peržiūrėjau kelių sezonų laidas. Manau, jog startas puikiai pavyko – juk ten pat dirbu iki šiol.
– Nemažai žmonių ši laida asocijuojasi su humoru. Kaip yra iš tikrųjų?
– Tiesą sakant, laidos turinys yra dvejopas. Pirmiausia, mums rūpi žmonėms suteikti pagalbą. Pastarąją suteikti reikia išradingai, kad procesas būtų įdomus televizijos žiūrovams.
Apskritai, į mus kreipiasi daug žmonių. Suduriame su situacijomis, kai jokios kitos instancijos nebegali arba nenori jiems padėti.
Socialiniai darbuotojai dažnai būna itin užimti, jiems reikia aplankyti daugybę šeimų. Jie neturi prabangos savo pagalbą teikti kelias dienas iš eilės, dažnai neturi ir tokių lėšų, o mes jas surinkti galime rėmėjų pagalba.
Šis darbas yra be galo įdomus, kupinas iššūkių, jame nėra rutinos.
– Ar iššūkiai ir skatina tiek laiko dirbti tą patį darbą? Juk turite ekonomikos magistro išsilavinimą.
– Ekonomikos magistras niekur neprapuls, jis man padeda visais gyvenimo atvejais. (Šypsosi.)
Norėčiau pacituoti vieno tikro ugniagesio gelbėtojo žodžius, kadaise teko matyti jo interviu.
Jis pasakė frazę, kuri visuomet sukosi mano galvoje, kai niekaip negalėjau įvardyti, kas mane verčia aukoti savo jėgas, nervus, šeimos laiką atliekant šitą darbą. Pabrėšiu, jog piniginė motyvacija niekuomet nebuvo varomoji jėga – jeigu rūpėtų vien pinigai, labai greitai šiame darbe būtų „nuvažiavęs stogas“.
Taigi, gelbėtojas sakė: „Kartą išgelbėjęs žmogui gyvybę, tampi nuo to jausmo priklausomas“.
Darbe pasitaikė tikrai daug situacijų, kurios leido suvokti – jeigu žmogus nebūtų prisiskambinęs į „TV Pagalbą“, jam būtų pasibaigę labai blogai: būtų ženkliai pablogėjusi sveikata, apgavę giminaičiai, būtų netekęs stogo virš galvos, neturėjęs, ką pavalgyti.
Tada supranti, jog dažnai esi tas krislelis, kuris žmogui padeda vėl užsikabinti už gyvenimo.
Jaučiu, jog man gyvenimą padeda įprasminti šeima ir darbai, kai teko pabuvoti tikru gelbėtoju.
– Vis dėlto, kokius įsimintiniausius nuotykius teko patirti dirbant laidoje? Ar yra tekę sudalyvauti muštynėse, galbūt, iki šiol pamenate ne vieną sėkmės istoriją?
– Žinote, muštynės tikrai nėra įsimintiniausi momentai. Konfliktai neretai baigiasi smurto apraiškomis.
Visgi, labai gerai pamenu dviejų senukų Šiauliuose istoriją.
Abu senukai – tremtiniai, gaunantys padidintą pensiją, juos į miestą iš kaimo atsivežė gausiai alkoholį vartojanti jų dukra.
Senukų kaimynai kelis mėnesius Šiaulių miesto savivaldybei rašė laiškus, sakė, kad kiekvieną kartą, senukams gavus pensiją, namuose girdisi jų riksmai, iš jų dukra atima visus pinigus.
Maža to, praėjus savaitei po pensijos gavimo senukai lankydavosi pas kaimynus ir prašydavo jų duonos kąsnio.
Tuo metu, savivaldybės darbuotojai teigdavo, jog vieta, kurioje gyvena pensininkai, yra privati, jog jie, be dukters įsikišimo, nieko padaryti neva negali. Kitaip tariant, jie padarė viską, kad nedarytų nieko.
Mums įsikišus į šią situaciją viskuo pasidomėjome ir sužinojome, kad jeigu vieno žmogaus veiksmai kelia pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei, netgi priešgaisrinės saugos tarnybos turi teisę laužti gyvenamosios vietos duris ir žiūrėti, kas ten vyksta.
Nuvykome į tą butą, nuo alkoholio priklausoma dukra mus įsileido, ji teigė, kad žiūri mūsų laidas, jai esame savi žmonės.
Bute radome abu senukus sugulusius lovoje, lova buvo apšnerkšta – visus gamtinius reikalus jie atlikdavo po savimi. Šalia gulėjo apipelijusi perlinės košės lėkštė.
Be to, senukai buvo neįgalūs, abu akli.
Jeigu ne mūsų įsikišimas, jie, ko gero, būtų gavę galą. Mums teko kviesti greitąją – abu jie buvo be galo išsekę – o priešgaisrinės saugos tarnyba parūpino neštuvus, kurie padėjo senukus išnešti iš penkto aukšto.
– Laidoje, be pagalbos kitiems, jums pavyko susipažinti ir su žmona Ramune.
– Taip, mūsų komanda išsikvietė mano būsimoji uošvienė. Po laidos filmavimo kartu su ja vykome namo, išsikalbėjome, pasakiau, kad man nepavyko sukurti šeimyninio gyvenimo, o ji pasiguodė, jog jos dukra taip pat yra vieniša, jau turėjusi patirties santuokoje.
Pagalvojau, kad mudviems būtų įdomu susipažinti – būsimoji uošvienė, kaip pašnekovė, buvo labai įdomi moteris. Yra sakoma, jog norint sužinoti, kaip ateityje atrodys tavo žmona, reikia žvilgtelti į uošvienę. Įvertinau, kad ši moteris yra tikrai gerai išsilaikiusi. (Juokiasi.)
Ramunę įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Dar per antrą pasimatymą pamačiau, jog jos automobilio bagažinėje guli meškerė... Aš esu užkietėjęs žvejys – buvau visiškai nuginkluotas.
Ji – protinga, graži, išsilavinusi, liekna, mylinti gamtą moteris. Turbūt, ta meilė gamtai, žvejybai, ekologijai suvaidino nemažą vaidmenį mūsų gyvenimuose.
– Jeigu nebūtumėte gelbėtojas, kokiame darbe save įsivaizduojate?
– Mano galvoje – bent keletas televizinių projektų. Jeigu nutiktų taip, kad šis projektas pasibaigtų, toliau tęsčiau kūrybinį darbą. Tokio pobūdžio darbe tobulėjimui ribų nėra.
Nervų kraitelės po kelerių metų tęsti dabartiniam darbui irgi gali nebeužtekti – juk mes vykstame ne ten, kur gera, o kur – blogai.
Šiuo metu stengiamės vystyti pramoginę žūklę „sugavai-paleisk“ principu mūsų privačiame Šaminio ežere. Siekiame sukurti naują žūklės turizmo traukos objektą su trofėjiniais laimikiais.
Daugelis tautiečių vyksta pažūklauti į užsienio šalis, nes ten yra didesnė tikimybė susikauti su savo svajonių žuvimi. Visą žūklės kelionių praktiką bandysime perkelti ir išpuoselėti naujame žūklės Eldorade Ignalinos rajone, Milašių kaime, prie Šaminio ežero.
