Vilniaus senamiesčio simboliu praminta Rožytė, kurios tikrasis vardas ir pavardė Vida Gumbytė, iš tolo išsiskirdavo savo išvaizda. Ją gatvėje bent kartą matę ir su ja bendravę yra daugelis.
Tad žinia apie jos mirtį sukrėtė ne vieną. Socialinio tinklo paskyroje prisiminimais apie šią ryškią asmenybę dalijosi ir žinomi žmonės.
Vienas pirmųjų Rožytę prisiminė komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.
„Yra žmonių, kurių nepažįsti, bet jie būna tavo gyvenime beveik kasdien. Tokia buvo Rožytė, kurią pastoviai sutikdavau pilies gatvėje prie namų. Kuri žavingai mokėdavo paprašyti kelių eurų – grožiui, sakydavo!
Senamiestis šiandien neteko dalelės savo žavesio, kurį Rožytė, arba Vida, koks jos tikrasis vardas, dovanojo daug metų. Lengvos kelionės, Ikoniškoji!“, – šalia Rožytės nuotraukos rašė jis.
Nuo seno šią ryškią asmenybę pažinojo parfumeris Aistis Mickevičius. Pasak jo, tai buvo tikras senamiesčio simbolis.
„Mes visuomet pasisveikindavome ir vadindavau ją ponia Vida. Jos vardą sužinojau atsitiktinai, kai kartą „Mados infekcijoje“ ji buvo pakviesta demonstruoti madas mano bičiulių Ievos Ševiakovaitės ir Jolantos Rimkutės kolekcijoje.
Prisimenu ją kaip nuoširdų žmogų. Jei būdavo alkana – prašydavo nupirkti bandelę. O šiaip – kavos, kartais – bilieto.
Žinojau, kad ji gyvena Kaišiadoryse. Legendos sklandė apie jos gyvenimą, bet nieko tikro taip ir nežinojau.
Žinia apie jos mirtį man buvo labai netikėta. Ji atrodė nemirtinga, tarsi reiškinys. Liūdna“, – lrytas.lt pasakojo A.Mickevičius.
Prieš daugiau nei dvidešimtmetį įvykusį jųdviejų su Rožyte pokalbį prisiminė rašytojas, filosofas Arvydas Juozaitis.
„Vida Gumbytė, praminta Vilniaus Rožyte.
Išėjo į amžinąsias lankas vakar. Sulaukusi kone 90 metų.
XX amžiaus paskutiniaisiais metais, kai kažkelintą kartą kaktomuša susidaužėme Vilniaus mieste, Vilniaus gatvėje, toje pačioje vietoje, išdrįsau:
– Tai ir vėl čia, Rožyte?
– O kur dar turėčiau būti?
Ji atsiliepia negarsiai, reikia prie jos pasilenkti, nes koks tas jos ūgis. Kalba trumpais sakiniais, lūpos juda kaip mažytės dumplės, išpučia nestiprius žodžius. Puikiai apsimeta, kad ir mane pažįsta. Su laikraščių pundeliu, sugrūstu į tašę. Nuo jos sklinda švara, nors apsikarsčiusiu ji žinia kuo – galai žino kuo.
Jai reikia monetos, kurią čia pat apžiūri ir įvertina šios dienos tavo dosnumą. Ji gerbia vieną buvusį komunistą, iš A. Brazausko partijos, kuris kaskart įspaudžia į atkištą jos delną vieną litą. Matyt, už kažkokias savo nuodėmes. O gal šiaip geras žmogus. Kada Roželė pradėjo – taip, vaikščioti gatvėmis?
– Norėjote paklausti, kada baigsiu? Na kiek čia stovėsi prie sienos, mus vis pastumia. Aišku, ne šiaip sau ji stypso prie „Žuvėdros“ akmeninių durų, reikia įeiti. Susėdame. Mano vaišės, jos pasakojimas.
– Kur gyvenu? O, traukinys atveža per dvidešimt minučių... Buvo vienas toks Lietuvos geležinkelių viršininkas, jis surašė man dokumentą, kuris atstojo specialų, tik mano bilietą (iš plastiko traukia A4 formato nušiurusį lapą).
Gerų žmonių buvo, dabar mažiau. Bet yra. Man kasdien sudeda į delną gatvėje, pragyvenu... Kas man šis Miestas? Oooo, kito tokio nėra... Vilnius – didžiausias stebuklas; vaikštai jame dešimt metų, vaikštai dvidešimt – neatsibosta...
Kas aš? Teatras, kurį labai mylėjau ir lankydavau anais laikais... Indų filmai mane pakeitė, spalvos, spalvos... Negaliu atsistebėti, kad lietuviai iš Vilniaus neišnyksta. Vadinasi, jis juos laiko. Aš irgi lietuvė...
Gaila, labai mėgstu gerus filmus, ir gerą teatrą, o to vis mažiau... Bet lieka gatvė – štai teatras. Aš juk pasipuošusi scenai, ar ne? Pokalbiui jau per dvidešimt metų, o ji vis vaikščiojo ir pulsavo kaip nemari Vilniaus širdis. Dėkui, Rožele, Rožyte“, – prisiminimais dalijosi rašytojas.
