Tris metus planuotą „Camino Lituano“ žygį jie išbandė visai neseniai. Kaip šioje kelionėje sekėsi ir su kokiais iššūkiais teko susidurti A.Rimiškis sutiko papasakoti naujienų portalui lrytas.lt.
Idėja apie piligriminio žygio išbandymą kilo A.Rimiškio žmonai jau prieš trejus metus, tačiau tuo metu, kaip teigia Andrius, tai buvo tik pati šių kelionių Lietuvoje pradžia. Jau tuomet jie pajutę, jog pradėjo taikytis su mintimis apie žygį, kuris jiems tada atrodė kaip nemenkas iššūkis.
Šiemet pajautė – jau laikas. Tad net nedvejodami nusprendė keliauti, bet prisipažįsta, jog vos pradėję kelionę, suprato, kad pervertino savo jėgas: „Mes su žmona pakalbėjom ir užsibrėžėme, kiek kilometrų turėtume nueiti ir net negalvojom, jog čia daug kaip nepratusiems vaikščioti. Taigi, pradžiai galvojome nueisime dvi atkarpas, tačiau pavyko nueiti tik vieną, bet labai smagiai. Tačiau buvo jau ir pūslės nutrintos, nes tiesiog nežinojome kas tai yra.“
Paklaustas ar vasariški karščiai neapsunkino žygio, A.Rimiškis teigė, jog tądien oras buvo kintantis, todėl buvo ir debesėlių, ir šiek tiek lietaus, ir vėjo, ir saulės. Ir prideda, jog jiems pasisekė, nes jei saulė būtų kepinusi ištisą dieną, tai jiems būtų sukėlę papildomų sunkumų.
Tačiau prisipažino, kad ir be karščio tai buvo nemenkas iššūkis: „Tai buvo ir savęs išbandymas, ir tuo pačiu pramoga. Dabar supratau, jog tokie žygiai duoda psichologinės stiprybės, suvokimo, jog turi pasiekti užsibrėžtą tikslą ir, žinoma, disciplinos.“
Bei prideda, jog nors ir sudėtinga, tačiau ši kelionė paliko tik teigiamus įspūdžius, todėl į ją žada leisti dar kartą.
„Paskutinius kilometrus ėjome pavargę, susirietę, su skaudančiomis kojomis, bet su šypsenomis. Žodžiu, visą tai sudėjus buvome labai patenkinti ir greitu metu žadame eiti toliau“, – sakė jis.
Nors žygyje Žagarė-Buivydžiai A.Rimiškis su žmona praleido tik apie septynias valandas, tačiau priduria, jog per tą laiką spėjo pasigrožėti gamta bei aplankytomis vietovėmis: „Patys miesteliai ir miestai turi savo gražumo. Vienkiemiai, kaimai kokių kasdien nepravažiuosi.“
O tam, kad kuo daugiau pamatytų, papildomai jie nuėjo dar beveik 5 kilometrus: „Pati atkarpa buvo apie 28-uoni kilometrai ir 800-ai metrų, bet kadangi ėjome ir į lankytinas vietas, taigi, išėjo apie 33-is kilometrus 600-us metrų.“ Ir pridūrė, jog maloniai nustebo, kad vietovių, per kurias žygiavo, gyventojai draugiškai sutiko piligrimų keliu keliaujančius žmones.
Šiame žygyje A.Rimiškis prisipažįsta pajutęs net ir nostalgiją, kuomet pamatė maršruto žemėlapius bei kelio ženklinimus. Tai jam priminė mokykloje vykdavusias orientacines varžybas, kurios vis dar išlikusios ryškiu ir šiltu prisiminimu. Todėl jaučia dar didesnį norą tęsti pradėtą kelią: „Galima sakyti, jog užsikrėtėme nauju hobiu.
Mes greitu metu planuojame tęsti žygį nuo tos vietos kur baigėme ir planuojame eiti porą atkarpų, tačiau įvertinsime savo galimybes.“ Ir priduria, jog turi planą su žmona pamažu pereiti visą „Camino Lituano“ 500-us kilometrų besitęsiantį kelią.
