Rokerio Luko vardu žinomas atlikėjas scenoje išgarsėjo rokerišku įvaizdžiu ir tokiomis dainomis, kaip „O, meile“, „XXI amžiaus mergina“.
Užaugęs Lukas Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje įgijo bakalauro laipsnį, bet muzikos nepamiršo.
Vis dėlto, vyro gyvenime įvyko ir itin skaudžių pokyčių.
Neseniai L.Liepinaitis prisipažino, jog neteko tėčio.
„Visada norėjau būti toks, kaip tėtis. Šį reiškinį visi skirtingai supranta. Man tai reiškė daugiau nei tai, kad tėtis dirbo elektros inžinierium, ar, kad tėtis mokėjo groti sintezatoriumi, ar išmanė daug techninių dalykų.
Man tai reiškė ne tai. „Noriu būti toks kaip tėtis“ man reiškė tai, kad tėtis mokėjo būti draugu, mokėjo patarti, mokėjo užjausti, mokėjo pagelbėti, mokėjo prajuokinti, mokėjo kritikuoti, mokėjo gerbti ir mylėti. Už visus sudėjus labiau stengėsi visais aspektais. Tai buvo tėtis iš didžiosios raidės „T“, kuriuo aš visą likusį gyvenimą didžiuosiuosi GARSIAI.
Šiandien netekau tėčio. Užklupusi liga pakeitė viską. Pastarieji pusantrų metų buvo beprotiški. Dar gyvenime nebuvau tiek daug patyręs. Dabar liko tik prisiminimai, o išgyvenimai apie tai, kokią fizinę ir emocinę kančią tenka pernešti – parodys randai.
Linkėjimai žmonėms, kurie šnekėjo daugiau nei išmanė ir pažinojo...
Nepaisant to, kokia skaudi nelaimė įvyko, aš esu labai laimingas, kad mes bendravom kaip geriausi draugai, stengėmės leisti laiką kartu ir turėti gražias emocijas. Kartais žmonės stebėdavosi, kaip aš tiek daug laiko skiriu savo tėvams, o tuo tarpu aš stebėdavausi, kaip jie neskiria laiko jiems...
Dabar žinau, kad tau jau nebeskauda, Tėti... Ilsėkis ramybėje...“, – rašė jis.
Apie savo gyvenimą ir šeimą L.Liepinaitis atvirai kalbėjo dar 2017-aisiais. Tuomet jis davė interviu „Stiliaus“ žurnalui.
„Pagrindinė investicija buvo tėvų – jų kantrybė, aukojamas laikas. Man reikėjo tik panaudoti savo potencialą: užlipti ant scenos ir daryti tai, ką moku geriausiai.
Viskas atėjo su metais, kai pradėjau lankyti mokyklą. Tada supratau, kad esu žinomas. Esu sulaukęs ir įvairiausių mokytojų komentarų, bet to nesureikšmindavau.
Manau, kad jei žmonėms kas nors nepatinka, tai jau jų problema, o ne mano. Visada gyvenau taip, kaip man patinka. Daug kas sakė, kad ne į tą specialybę įstojau, nes visada buvau drąsus, mėgstu vaidybą.
Mano tėčio pomėgis taip pat muzika – turėjau iš ko pasimokyti.
Dažnai autografų dalijimas, plakatų ir kompaktinių diskų pardavinėjimas užtrukdavo tiek pat, kiek ir koncertas, kartais tai vargindavo“, – tuomet sakė jis.
