„Nežinau, kaip man pavyko atlikti apdovanojimų raudono kilimo vedėjo užduotį, pažiūrėsiu įrašą namuose ir suprasiu. Visuomet tą darau ir matau tai, ko kiti nemato. Esu savo teisėjas – pradėjęs žiūrėti filmuotą medžiagą iš pradžių save nuteisiu, o galų gale, jeigu galima, išteisinu“, – šyptelėjo atlikėjas.
Į apdovanojimus atvykęs V.Stakėnas demonstravo išskirtinį stilių. Tai jį atlydėjusios žmonos, drabužių dailininkės Ramutės nuopelnas. Abu pasirinko ekstravagancija dvelkiantį įvaizdį, puoštą jaukiomis detalėmis.
Po ilgo laiko su seniai matytais kolegomis susitikęs V.Stakėnas neslėpė džiaugsmo. Kaip pats sako, karantino metu jam labai trūksta gyvo bendravimo.
„Žinau, kad yra begalės ribojimų ir reikia pačiam būti socialiai atsakingam, bet to bendravimo labai reikia. Muzikantai visuomet susitikę apsikabina ir paploja per petį.
Tai yra indėniškas įprotis parodyti, kad aš neturiu ginklo. Esu savas. Nors to daryti negalima, aš keliskart tą padariau. Man gera matyti senus muzikantus, kuriuos aš žinau, pažįstu ir man patinka matyti naujus, jaunus.
Labai džiaugiuosi, kad mane į šią sritį atvedė mano sūnėnas Ignas, kuris gyvena Pitsburge. Jis mano paskutinio albumo prodiuseris ir kaltininkas, kad suradau šitą kelią ir kalbą su jaunais žmonėmis, kurie yra stipriai jaunesni už mano dukrą ir šiek tiek vyresni už mano vyresnę anūkę“, – kalbėjo dainininkas.
Širdį kantri muzikos atlikėjui skauda dėl Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančios vienturtės dukros Agnės ir ten augančių anūkų. Jųdviejų su žmona Ramute dukra už Atlanto su italų kilmės amerikiečiu Niku augina tris vaikus.
„Sekmadienį arba 17, arba 20 valandą vakaro turime eilinę sekmadieninę „Skype“ sesiją. Žinoma, jie klausinės apie tai, kaip viskas čia šiandien įvyko. Jie jau stebi, žino, kas čia vyksta ir aš turėsiu pasakoti. Mano žmona, kurios gimtadienis jau ne už kalnų, praėjusiam buvo gavosi dovaną iš dukters į Veneciją.
Jos planavo, kad tai bus mergaičių atostogos. Ir prieš pat pandemiją viskas užsidarė – pradžioje atrodė apmaudu, tačiau, kai situacija ėmė blogėti supratome, kaip tai rimta – buvo skaudu. Vasarą pas mus turėjo atvykti anūkai, sesuo, draugai, bet, deja, dėl koronaviruso grėsmės to padaryti negalėjo.
Mes labai jų pasiilgom, laukiam ir norim apkabint. Internetas, žinoma, yra labai gerai, bet tai ne tas pats, kas realus bendravimas“, – apmaudo neslėpė atlikėjas.
V.Stakėnas džiaugėsi, jog karantinas jam padėjo išmokti ne vieną pamoką ir pasinėrė į kūrybą, kuri leido mažiau galvoti apie aplink siaučiančią pandemiją.
„Per šį laikotarpį išmokau mažiau savęs gailėti, nes tenka matyti, kad kitiems žmonėms yra didesnių bėdų nei man. Pirmosiomis karantino dienomis teko stebėti kaip daugelis tvarkosi namus, garažus, o aš atsidariau savo kūrybinį garažą, nes kūrinių yra per 350 ir gyvas biesas juodraščių prie kurių dar nepriėjau.
Atvėriau skrynią pilną senų kūrinių. Ten atradau labai įdomių sėklų, pilnų daug netobulumo, jaunystės maksimalizmo ir pradėjau jas krapštyti.
Besitvarkydamas radau dainą, kuri sukurta 1979 metais ir aš ją bandau prikelti. Dabar vyksta Virgio ir Stakėno karas, kuriame suprantu, kad jei bus redaguota daugiau nei 50 procentų, bus jau kitas kūrinys, jei mažiau – bus jau tas kūrinys, tik gal bus kitoks kvėpavimas, bet siela liks ta pati. Šis laikas man buvo labai į naudą, kadangi kūryba leido mažiau galvoti apie visus aplink esančius dirgiklius.
Visą gyvenimą esu vienišius – one man band. Aš taip galvoju, kad turiu bent 10 profesijų, kurias esu įvaldęs, bet neturiu jų diplomų. Tai ne tik tekstai, aranžuotės, pristatymai, režisūriniai sprendimai, bet ir knygos rašymas.
Nepatikėsit, kūrybos 50-mečio proga pradėjau rašyti knygą ir net jai turiu pavadinimą – „Baladės po srybėle“. Teko išsijoti per 50 baladžių, kurios suguls į knygą.
Ten bus aprašoma, kaip jos gimė, kaip keitėsi, kaip jos keitė gyvenimą ir gyvenimas keitė jas. Žadame prie knygos pridėti brūkšninį kodą, prie kurio priglaudus išmanųjį įrenginį, bus galima išgirsti su gitara atliktą baladžių versiją“, – pasidžiaugė kantri muzikos legenda V.Stakėnas.
