Netoli Lukiškių aikštės J.P.Sanchezas-Herrera atidarė ispaniškos virtuvės restoraną ir vos spėja suktis. Net ir per pandemiją kartais užsakymų būna tiek, kad pats nespėja pavalgyti ruošdamas patiekalus kitiems.
Jis gamina Madrido sriubą su lęšiais, lašišą medaus padaže, paeliją su omarais ir jūrų gėrybėmis bei trapius skanėstus čiuras („churros“), kurios paprastai patiekiamos su cinamonu arba šokoladu.
Siekdamas pritraukti daugiau klientų ispanas pirmadienio rytais iškepa penkias porcijas čiurų ir nemokamai išdalija pirmiems penkiems savo klientams.
– Jūs Madridą iškeitėte į Vilnių. Netikėta.
– Tiesiog susipažinau su lietuviais, kurie pakišo mintį persikelti į Lietuvą. Apsilankiau porą kartų Vilniuje praėjusią vasarą ir pastebėjau, kad nėra daug ispaniškų patiekalų restoranų.
Radau patalpas Vilniaus centre ir maždaug prieš tris mėnesius atidariau restoraną.
Ispanijoje buvau virėjas, kuris keliaudavo į namus ruošti išskirtinių vakarienių. Nutariau mesti šią veiklą, pardaviau turėtą nekilnojamąjį turtą Gvadalacharoje, apie 50 km nuo Madrido, ir pernai rugsėjį atsikrausčiau į Vilnių.
– Ką labiausiai mėgstate gaminti?
– Kai buvau mažas, mėgdavau gaminti lazaniją. Dabar man patinka ruošti paeliją su jūrų gėrybėmis. Tačiau šiam patiekalui tenka visus produktus atsivežti iš Ispanijos arba kitų šalių.
Paelijai reikia omaro, o jis čia labai brangus (35 eurai už kilogramą). Aš norėčiau dažniau jį ruošti, bet ne visuomet turiu pakankamai maisto produktų.
– Kas labiausiai krito į akis Lietuvoje?
– Žmonių uždarumas ir nenoras viešoje vietoje pasisveikinti. Nuėjau į parduotuvę „PROMO Cash & Carry“ apsipirkti.
Įėjęs su kasininkėmis pasisveikinau lietuviškai tardamas „Labas rytas“. Nė viena man neatsakė. Nustebau. Manau, kad nemandagu nepasisveikinti.
Kitą kartą prikepiau čiurų ir prie savo kavinės nutariau padalyti praeiviams.
Keli žmonės, užuot apsidžiaugę, į mane piktai pasižiūrėjo ir paklausė, kodėl tomis čiuromis juos vaišinu. Man tai pasirodė keista.
Be to, čia, Lietuvoje, automobilių vairuotojai lekia kaip patrakę. Lietuviai mėgsta greitį ir kartais važiuoja kaip bepročiai.
Pastebėjau, kad jūsų keliai, automagistralės nėra geros būklės. Taip pat daug duobėtų gatvių.
O nekilnojamojo turto kainos panašios kaip Ispanijoje. Nusipirkau namą Vilniuje ir už jį sumokėjau tiek, kiek toks namas kainuotų Ispanijoje.
– Ar buvo sunku Vilniuje atidaryti restoraną?
– Manyčiau, kad sunkiau tai padaryti Ispanijoje. Ten didesni mokesčiai. Tai didelė Ispanijos problema.
Mokesčių našta tokia didelė, kad dalis maitinimo įstaigų Ispanijoje priverstos sukčiauti ir nesumokėti visų mokesčių, kad galėtų išlikti. Lietuvoje šiuo atžvilgiu lengviau.
Be to, Ispanijoje didesnė konkurencija tarp restoranų ir kavinių.
O štai maisto kainos Lietuvoje man buvo netikėtai didelės. Ispanijoje daug kas pigiau – omarai, žuvys, jūrų gėrybės, raudonos paprikos, kitos daržovės.
Man asmeniškai nėra brangu, tačiau žmonėms, kurie uždirba iki 600 eurų per mėnesinį, turėtų būti brangu.
– Ilgam įsikūrėte Lietuvoje?
– Mėgstu keisti gyvenamąją vietą, esu 6 metus praleidęs Australijoje, ten gerai išmokau anglų kalbą.
Dabar rengiuosi rimtai mokytis lietuvių kalbos, nes planuoju čia praleisti ne vieną dešimtmetį.
Jau kirba mintis per artimiausius du mėnesius atidaryti dar vieną restoraną Vilniuje.
Galbūt iki to laiko ir karantinas bus pasibaigęs.
