Pastaraisiais metais pramogų pasaulį drebina žinios apie netikėtas, rodos, tobuluose santykiuose buvusių žinomų žmonių skyrybas. Žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo straipsniai apie nesutarimus, keliamus skandalus. Visa tai stebint kyla klausmas – nejaugi nebėra nieko amžino ir kodėl ką tik kalbėję apie amžiną ir beribę meilę vienas kitam žmonės suka skirtingais keliais?

Panašius klausimus televizijos laidų vedėjai Rūtai Mikelkevičiūtei uždavė jos dukra Dominyka. Tai privertė moterį susimąstyti apie tai, kas yra santuoka ir kodėl žmonės skiriasi.

Mintimis ji pasidalijo socialinio tinklo paskyroje. Įrašu moteris sutiko pasidalyti ir su lrytas.lt skaitytojais.

„Šiandien dukra paklausė, kodėl žmonės skiriasi iki šiol deklaravę meilę ir net besiskirdami tvirtinantys, kad myli, gerbia ir visada bus dėkingi vienas kitam? Nenulaikiau liežuvio, pasakiau, kad manau, jog kita meilė, greičiausiai, laukia kituose namuose.

Velnias tempė tą liežuvį, nes tik į suaugusių gyvenimą žengiančiam žmogui „blizgūs popierėliai į kuriuos vyniojame savo saldainius“ dar sunkiai skaitomi.

Supratau, kad nėra lengva vaikui atsakyti net į esminį klausimą – ar egzistuoja meilė? Ir kodėl ją tokią rodo filmuose? Sako: „mam, jūs su tėčiu daugiau nei 20 m. kartu, kaip nežinai?“ Bet galėjome ir nebūti! Ar aš tada patarčiau dukrai tą patį? Juk nėra taip, kad visai neturėčiau ką pasakyti.

Mano a.a močiutė sakydavo: „Meilė (aistra) – liga, nuo kurios pasveikstama, reikia tik laiko“. Negaliu prieštarauti.

Kaip ir kitam jos: „Po vestuvių bus tik blogiau“! Ji buvo kieta kaimo moteris ir tie „seilėjimaisi“ buvo ne jai! Kai pasišiaušiau dėl „bus tik blogiau“, paaiškino: „Pradžioje norime pasirodyti geresni, bet su laiku tampame kokie esame“. Visos meilės istorijos prasideda vienodai, o kas, kai išsivadės šampės burbulai?

Net pati būdama daug metų žmona sakau, kad net kvailys laisva valia (nebent mazochistas) nepakęs dešimtmečiais besitęsiančio knarkimo, sūrio trupinių ant kilimo ir žalios kaukės su treningu savaitgaliais (palikime priklausomybes ir sindromus dabar nuošaly – ne šio posto esmė). Ypač, kai aplink ne palmės ir jūra, o Marytės ar Jurgiai, kurie nesmaugia „ar tu mane myli ir kaip jautiesi“, kvepia gerais kvepalais, ne atpylusiu vaiku ar dar blogiau – žodžiu, buitiaku!

Nebent, jūs esate draugai, gal geriausi. Aš net manau, kad tai vienintelė sąlyga ilgalaikiams santykiams. Dažniausiai geriausi draugai nesiskiria, skiriasi meilužiai! Meluoja tie, kurie sako, jog draugystė – meilės pabaiga! Ir tik dabar suprantu, ką reiškė kaimo moters žodžiai: „Santuokai rinkis žmogų, ne vyrą“.

Ar santuoka apie džiaugsmą? Ne. Santuoka greičiau apie liūdesį, tik suprask teisingai! Ar ištikus bėdai leki namo, ar iš namų? Kai smagu, su tavimi bus visi, kai liūdna – vienetai, tie, kuriems tu rūpi.

Bet anyway, santuoka negali būti kalėjimas, kad ir Maldyvuose su šampanu – turime teisę būti laimingi, taip, kaip tą laimę suprantame! Pagaliau, santykiai kaip suknelė. Ji gali būti labai graži, madinga, tokia, kuria pasipuošus, kitos pavydės, bet atiduok ją, jei varžo judesius, per siūles braška, spaudžia, ar, šiaip, jautiesi nesaugiai – ne tau tos mados, dukryte! Geriau jau pižama! Ir nedaryk rimto sprendimo, kai esi apimta aistros ar pykčio – vėliau, gali tekti bėgti arba prašyti atleidimo!

P.S. Jei kada būsi viešu žmogumi ir skirsiesi, dėl Dievo meilės, nerašyk skubotų viešų laiškų su visais: „gerbiu, pralaimėjau, visada būsiu dėkinga“, kol nebūsite abu „suderinę pozicijos“ ir neparuošę vaikų.

Visuomenė ne psichologo kabinetas, greičiau, kiaulių gardas – tokio viešumo vaikai nenusipelnė! O, jei labai spaus, pakaks trumpo: skiriuosi, gerbkite mūsų jausmus, kol kas jokių komentarų. Ar visa tai padėtų? Nežinau. Kaip ir nesu tikra, kad pačiai man visa tai pavyktų“, – gyvenimiškais pamokymais su dukra dalijosi TV laidų vedėja.