Gilindamasis į klausimą, kodėl taip sunku mylėti, M. P. E. Martynenko analizavo savo paties santykį su tėvu praeityje ir dabartyje: „Šiandien man skambino tėvas iš kalėjimo.
Aš jo nebuvau matęs 11 metų iki šio pavasario. Jis sėdi kalėjime už žmogžudystę ir turbūt pirmas dalykas, kuris mane privertė jį aplankyti, buvo, kad aš suvokiau, jog aš jo nekenčiu. Nes prieš tai man atrodė, kad aš jam visiškai nieko nejaučiu.“
Anot poeto, sūnaus gimimas privertė jį susimąstyti, kiek energijos bei laiko reikalauja tėvystė. Rašytojo neapykanta tėvui kyla iš šio supratimo. Visgi jis pabrėžė, jog nemėgsta savęs taip pykstančio.
Prisimindamas susitikimą su tėvu Marijampolės kalėjime, jis teigė, kad vyko turėdamas jam daug klausimų ir tikėdamasis galbūt atleisti.
Tačiau sutikęs tėvą priešais save pamatęs seną ir pavargusį žmogų: „Man nekilo klausimų, kodėl jis elgėsi vienaip ar kitaip. Ta neapykanta mano viduje nuslopo. Iš tikrųjų ganėtinai sunku projektuoti aršią neapykantą žmogui, kuris yra labai arti.“
„Skambina man kartą tėvas, verkia mano paties vaikas ir aš suvokiu visą tą situaciją ir save patį. Kartais aš atsiliepiu ir kartais mes šnekamės. Kartais aš noriu jam sakyti, jog aš negaliu tau padėti.
Ne dėl to, kad tu man nepadėjai ar kad tavęs nebuvo šalia, kai man labai to reikėjo. Bet kartais atrodo, kad neturi tam resursų“, – dalinasi savo mintimis apie bendravimą su tėvu rašytojas.
„Man, pavyzdžiui, labai sunku mylėti mirštantį žmogų, nes aš suvokiu, kad su kiekvienu mirštančiu mirštu ir aš pats“, – sakė M. P. E. Martynenko.
Prisiminęs jau mirusius pažįstamus, artimuosius, jis pasakojo, kad jo draugai, senelis turėjo gabaliuką jo, prisiminimų apie jį, kurie numirė kartu su šiais žmonėmis: „Jie nebeprisikels niekieno kito akyse“.
Rašytojas taip pat prisiminė savo laiką, praleistą ligoninėje, ir ten matytus mirštančius žmones. Jis teigė, jog kitą žmogų galima mylėti itin stipriai ir stengtis išsaugoti jo gyvybę, bet svarbu suprasti, kada laikas paleisti ir atsisveikinti. Tai yra didelė tos meilės dalis.
„Buvo labai skaudu matyti, kaip diedukas lėtai gesta, kaip iš jo nelieka to žmogaus, kuris mane užaugino – jis buvo vienintelis vyras mano gyvenime“, – dalijosi savo prisiminimais M. P. E. Martynenko.
Pasak poeto, reanimacijoje žmonės merdi lėtai ir tai yra sunki kančia, kurioje sunku mylėti kitą, tačiau ir ten atsiranda žmonių gebančių tai daryti: „Ten turbūt yra didžiausios žmogiškumo šventyklos, kurias aš esu paliudijęs savo akim“.
„Jeigu mes ir toliau pasirenkam abejingumą, netgi gal savotišką neapykantą, man atrodo, mes jau dabar esame pasmerkti“, – teigė M. P. E. Martynenko ir akcentavo, jog meilė yra vienintelė žmonėms likusi išeitis. Neapykantos ar abejingumo jausmą jis laiko alternatyva meilei, bet pabrėžė, jog šie jausmai reikalauja daugiau energijos nei meilė.
Anot M. P. E. Martynenko, meilė irgi yra darbas, reikalaujantis jėgų ir pastangų, tačiau jis skatina į meilę žiūrėti kaip į raumenį, kuris auga.
„Mes išsikeliam sau daug iššūkių. Ekologinės problemos, rasinė nesantaika. Viskas, kas vyksta su mumis dabar, yra savotiškas kalėjimas ir turbūt išsilaisvinti galima tik per žaidimą. Vien žaidžiant ir mylint“, – dėstė rašytojas.
„Mes išbandėm labai daug ką: karus, vaistus, psichotropines medžiagas, ir mums liko turbūt tas pats banaliausias dalykas pasaulyje – meilė. Ir gerai, kad ji banali, tai reiškia, kad jos daug“, – reziumavo M. P. E. Martynenko.
