Be vyro liko žmona, knygų apžvalgininkė Nora Žaliūkė, tėvo neteko jųdviejų septynių mėnesių sūnus Marius.
Jauno vyro gyvybę pasiglemžė šoninė amiotrofinė sklerozė. Lapkričio 10-ąją žinomas futbolininkas būtų šventęs 37-ąjį gimtadienį.
Šią svarbią dieną, širdį veriančiu įrašu pasidalijo futbolininko žmona Nora Žaliūkė. Juo sutiko pasidalyti ir su lrytas.lt skaitytojais.
„Mano Marius ilsisi. O poilsio jis nusipelnė. Liga buvo sunki, varginanti, pareikalavusi daug jėgų, pastangų, vidinės stiprybės, užsispyrimo, tikėjimo, kovos, noro, susitaikymo, audrų ir ramybės. Ir Marius visko turėjo, viską dėjo ir jei dar kas nors kur nors parašys „pralaimėjo kovą su ligą“ – tegul jums pirštai nupūva. Klišės ir tokios nesąmonės ne mano Mariui apibūdinti skirtos. Didesnio čempiono ši žemė dar nenešiojo“, – tokiais žodžiais įrašą socialinio tinklo paskyroje pradėjo N.Žaliūkė.
Moteris neslėpė apmaudo dėl sunkią akimirką laidotuvėse pasirodžiusių žurnalistų. Taip pat paneigė viešumoje sklandžiusią neteisingą informaciją apie Anapilin iškeliavusio vyro ligą. M.Žaliūkas sirgo šonine amiotrofine skleroze.
„Apie Mariaus ligą pasklido visokio plauko brudo. Kas kalbėjo apie Covid sąmokslo teorijas, kas „jau seniai žinojo“ apie išsėtinę sklerozę, kas diagnozavo onkologinę, ligą, nes kas gi daugiau tokius jaunus žmones glemžiasi. Glemžiasi ŠAS. Šoninė amiotrofinė sklerozė. Baisi, baisiausia pasaulyje liga, kuri ypatingai dažnai užpuola sportininkus. Futbolininkus.
Dažniausiai ji renkasi vyresnio amžiaus žmones, tačiau mano Marių „pastebėjo“ labai jauną. Buvo ekspertų spaudoje teigiančių, jog „seniai žinojo“ Marių sergant 4-5 metus. Marius ŠAS sirgo virš 7 metų. Bent kiek nusimanantys supras – tai nerealus skaičius, mat diagnozavus ligą, medikai žada tik 3-4 metus gyvenimo. Bet, o kada Marius ką nors darė atmestinai?
Negalėjau pro akis praleisti ir pasvarstymų, jog mano Marius „užsidarė savyje“, „atsiribojo“, „nutolo nuo draugų“. Jūs. Tikriausiai. Juokaujat. Jei nesulaukėte iš jo atsakymo, žinios, žinutės ar skambučio – nereiškia, kad jis pasitraukė iš socialinio gyvenimo. Jis sumažino jo ratą, o sumažinęs – gyveno kaip gyvenęs.
Marius ne tas žmogus, kuriam, draugai nerūpėtų. Jie visada vaidino didelį vaidmenį jo gyvenime. Kai jis susirgo – kai kam pasisakė iškart, kai kam vėliau. Kai pablogėjo – draugai žinojo ir buvo šalia. Net kai labai pablogėjo, buvo įdėta tracheostoma, PEG‘as , sutriko vaikščiojimas – pas mus ateidavo draugų ir Marius išlikdavo kompanijos siela. Juokaudavo, žiūrėdavo filmus, Kauno Žalgirio varžybas, futbolą – jį visada supo žmonės ir jis NIEKADA neleido ligai įsikišti į jo laimę.
Mano Marius buvo doras žmogus. Teisingas žmogus. Sąžiningas žmogus. Apie ŠAS jis man pasakė per antrą pasimatymą. O ką jūs darytumėt, jei per pirmą jau būtumėt įsimylėję? Niekas nerūpėjo ir nerūpi. Man užteko minutės su žmogumi, kad suprasčiau, jog, kad ir kiek duota – bus tobula, nes jis vienintelis. Ir yra, ir buvo, ir bus. Nors gal kam nors skamba labai juokingai, neįtikinamai, bet aš ir nesistengiu įtikint – sakau, kaip buvo. Iki paskutinio ryto mes buvom tokie laimingi. Tokie laimingi, kokie nebūna dešimtis metų kartu pragyvenę sveiki žmonės.
Nebuvo nakties, kad neužmigtume susikabinę, nebuvo ryto, kad taip pat neprabustume. Penki metai – nė vieno barnio, net menkiausio. Jis yra mano laimė. Nemeluoju – į dieną po šimtą kartų pasibučiuodavom ir iš širdies sakydavom kaip mylim vienas kitą.
Ilgiausias išsiskyrimas – 10 dienų kai gimdžiau MJ. Liga jau buvo progresavusi. Ir net kai parvežiau sūnų iš ligoninės, Mariaus pageidavimu, pirma jam įnešiau ne jį, o atėjau pati viena.
Apsikabinom, išverkėm, atsibučiavom, o tada jau įnešiau vaikutį. Sakot nėra meilės? Ji yra, tik dėl jos turi aukoti, aukotis ir tą žinant vis tiek norėti. Mes norėjom, mes taip TAIP mylėjom. Ir mylim.
Spauda daugiausia apie mano Marių rašė kaip apie nusipelniusį, didį, pasiekusį ir pripažintą sportininką, tačiau jis buvo daug daugiau. Drįstu sakyti, kad sportinė karjera lieka toli nuo to žmogaus, kuriuo jis buvo.
Tačiau pacituosiu jo paties žodžius: „Maniau, kad laimingiausia diena gyvenime buvo kai iškėliau Škotijos čempionų taurę. Tačiau nuo pažinties su tavimi, kiekviena diena prieš aną laimi“.
Jis buvo šeimos žmogus. Jis mano tobulas vyras. Jis stipriausias žmogus planetose. Jis nė karto nepasiskundė, nepyko – viską prėmė iškėlęs galvą ir atvira širdim Ir aš jį mylėsiu amžinai. Man visiškai vienodai, kad mus skiria daugiau nei kilometrai. Man visiškai vienodai, kad mūsų kūnai skirtingose materijose, ar, kad šį vakarą tu nebesakysi „Gal jau nebeskaityk? Eikim miegot“.
Tavo kavos puodelis nuo šiol bus mano puodelis, ir tavo drabužiai nuo šiol bus mano drabužiai. Žiūrėsiu visų tavo komandų varžybas ir man nesvarbu, kad nieko nesuprasiu, ir namuose visad bus tavo „Old Bushmills“ viskio, nors niekas jo ir negers.
Ir penktadieniais aš užsakinėsiu tavuosius Kioto sushius ir labai bandysiu juos pamėgti. Aš puoselėsiu mažytes mūsų šeimos tradicijas ir iki gyvenimo galo, kvėpuodama tavimi rodysiu MJ kokį tobulą tėtį jis turi.
Dėkoju visai Škotijos spaudai, „Hearts“ klubui už sugebėjimą pagerbti žmogų, padaryti vertingus ir tikrus reportažus apie mano Marių, už tokį plaikymą man ir MJ. Už suvokimą kas yra pagarba, o kas parsidavimas“, – socialinio tinklo paskyroje rašė N.Žaliūkė.
