Ji jau atidavė advokatams skyrybų dokumentus ir pakeitė gyvenamąją vietą – išvyko daugiau nei 300 km nuo Klaipėdos – į Vilnių.
Čia R.Vilkienė verčia naują gyvenimo lapą, kuriame pagrindiniai akcentai – sportas ir vaikai.
„Kiti ramybę atranda vartodami alkoholį, raminamuosius vaistus ar eidami į pasimatymus, tačiau tai – ne man. Aš to gyvenime niekada nedariau. Esu susikoncentravusi į savo siekius. Žinau, kad turiu iškentėti ir vėliau galėsiu tik dar sparčiau judėti į priekį“, – sakė ne kartą itin nuoširdaus ir atviro interviu metu ašaras braukusi R.Vilkienė.
– Su vyru Tadu kartu išgyvenote 21-erius metus, santuokoje – 20 metų. Kas pastūmėjo išvykti į Vilnių ir pradėti gyvenimą atskirai? – paklausėme R. Vilkienės.
– Mes turbūt santuokoje vienas kitam davėme viską, ką galėjome duoti. Turbūt pajutome, kad išsisėmėme. Kurį laiką mus rišo daugiau verslo santykiai ir vaikai.
Vieną dieną, kai aš atsisėdau pasikalbėti su dukromis, jos man pasakė: mums nereikia, kad vien dėl mūsų kartu gyventumėte, mes norime būti laimingos ir norime, kad tu būtum laiminga.
Viskas susidėjo: baigėsi didesni projektai, mažytei dukrelei – paruošiamoji klasė, didžiosios aiškiai išsakė savo nuomonę ir jau eina į savo gyvenimą. Atėjo tas laikas ir aš padariau sprendimą. Viskas išsirutuliojo savaime.
– Kas buvo skyrybų iniciatorius?
– Aš galbūt buvau didesnė iniciatorė, nes pasakiau, kad man taip netinka, o Tadas nedarė didelio žingsnio, kad tai neįvyktų.
Iš mano pusės buvo toks pasiūlymas, kad kurį laiką jis išeitų iš namų, kad pagyventų ir save realizuotų, bet nesutiko.
Tada turėjau aš išeiti, nes kartu gyventi kaip kaimynams – ne man. Mes esame normalūs žmonės ir turime teisę ne tik į meilę ir pagarbą, bet ir laimę. Norėdami išlaikyti gražius santykius dėl vaikų, turime priimti tam tikrus sprendimus.
– Turite tris dukreles. Visos trys dukrelės kartu išvyko gyventi į sostinę?
– Vyresnėlei Evai sausio mėnesį sukaks 18 metų, Esmirai – 16,5 metų, Elijai – 6 metukai. Eva pasiliko su tėčiu, kadangi Klaipėdoje turi draugą ir nenorėjo jo palikti. Kitos dvi išvyko su manimi.
Vyresnėlės pačios turi draugus, supranta, kad turi būti ne tik verslas, bet ir vienas kito palaikymas, užuojauta, pagarba, supratimas.
– Daugelis nedrįsta žengti tokio žingsnio, nors ir santuokoje jaučiasi nelaimingi. Ar ilgai link to ėjote? Ir ką patartumėte kitoms moterims, kurios viduje jaučiasi nelaimingos, tačiau žūtbūt bando išsaugoti santuoką ir kartu su vyru gyvena tik dėl vaikų?
– Tai pats neteisingiausias supratimas. Ir man tėvų buvo įskiepyta, kad santuoka – tai tik iki grabo lentos. Bet kur yra laimė ir prasmė? Jei nėra santykių, užuojautos, ugnelės... Kad santuokoje reikia žūtbūt kartu gyventi, tai sovietinių laikų stereotipas.
Kad nedegraduočiau, kad galėčiau judėti į priekį, aš turiu atsispirti... Kiti sako: kaip tu čia viena išeini? Taip, geriau paprasčiau, geriau mažiau, bet turėti vidinę ramybę, gal ateityje jausti meilę, užuojautą.
Tu pavargsti įrodinėti kitiems ir sakyti: „Taip, mums viskas gerai, gražu.“ Bet viduje taip nėra, tiesiog pavargsti tą daryti. Gali apsimetinėti, bet tada tik pats save apgauni.
Mes, deja, senstame, nebėra to didelio grožio... Yra supratimas, yra užuojauta, atsiranda kitos vertybės... Tai aš jau išaugau, aš noriu kitų vertybių.
– Tie, kas yra patyrę skyrybas, puikiai žino tą širdį veriantį skausmą. Nuoširdžiai ir atvirai pasakykite, kaip pati jaučiatės?
– Labai skauda, jaučiuosi labai blogai, bet žinau, kad pati turiu išsilaižyti savo žaizdas.
Dabar dirbu su savo sportuojančiųjų grupe viena pati: internetu vedu „on line“ treniruotes. Būna, kad ir garsas nutrūksta, ir apšvietimas kitą kartą ne toks...
Pavyzdžiui, vieną dieną vedžiau treniruotę ir jos viduryje dingo internetas, aš nemačiau, vedžiau treniruotę toliau...
Baigėsi treniruotė ir tik tada pastebėjau, atsisėdus verkiau, išgyvenau... Klystu, nepasiseka, bet žinau, kad turiu eiti į priekį, nors ir labai nesiseka... Būna tokių sunkių dienų, kurių nelinkėčiau net didžiausiam priešui.
Aišku, kai išeini ir turi žmogų, kuris tave gali nustebinti dėmesiu ir pasakyti gražų žodį, tada tau yra lengviau, tam tikra paguoda...
Bet aš neieškojau jokių santykių, jokio žmogaus... Aš esu tiek fiziškai, tiek morališkai išsunkta, nenoriu jokių santykių, noriu pabūti su vaikais, noriu atrasti balansą, noriu atrasti save naujoje vietoje.
Dabar aš turiu būti ir tėtis, ir mama, ir draugė, ir parnešti į namus pinigus, bet toks yra mano sprendimas...
– Visada garsių žmonių skyrybos būna apipintos įvairiais gandais. Kokių gandų jau teko girdėti apie savąsias skyrybas?
– Kol kas jokių didelių gandų negirdėjau. Mes stengiamės to neafišuoti, apie tai garsiai nerėkti... Nesidomiu, ką mąsto kiti, man svarbiausia, kaip aš jaučiuosi ir kaip jaučiasi mano vaikai. Aišku, labai jautriai išgyvena tėvai. Man svarbiausia, kad viskas būtų labai sąžininga: jei tiesa, tai geriau karti tiesa nei saldus melas.
Mes su Tadu vis tiek turėsime bendrauti, nes turime vaikus, nesvarbu, ar šalia jo, ar greta manęs atsiras kitas žmogus... Aš jam sakiau: „Gal kada nors po metų ateisi ir man padėkosi, kad esi laimingas ir galėjai padaryti sprendimus, kad realizuotum save ir galbūt sukurtum kitą šeimą.“
Kita vertus, mes nė vienas nežinome, kas bus ateityje: gal viskas labai pasikeis ir jis save realizuos, pasakys: „Rasa, aš supratau savo klaidas. Mes išsiskyrėme, bet gal galime viską bandyti iš naujo.“
Taip, aš jį širdyje myliu, bet tai nereiškia, kad aš turiu dėl to smarkiai kentėti ir išgyventi.
– Tie, kas domisi sportu ir Klaipėdoje sportuoja įvairiuose sporto klubuose, puikiai žino Rasą Vilkienę. Jūs su buvusiu vyru įkūrėte Klaipėdoje sporto klubą ir buvote jo reklaminis veidas. Juk jau buvote užsitarnavusi daugybės klientų pasitikėjimą ir meilę. Ar nebaugu išvykti už daugiau nei 300 km ir vėl viską pradėti nuo nulio?
– Baugu nebuvo, bet man tai – iššūkis, kadangi neturiu giminaičių, neturiu draugių, į ką galėčiau atsiremti. Esu viena ir tai galbūt yra sunkiausia. Bet man labai gaila buvo palikti sporto klubą Klaipėdoje. Jis yra tarsi mano kūdikis, ten kiekvienas kampas yra ir valytas, ir plautas, ir išvaikščiotas. Man labai gaila nuostabaus kolektyvo ir klientų... Dabar šneku ir pilnos akys ašarų, nes labai gaila...
– Į kitą Lietuvos galą išvykote dėl to, kad būtumėte kuo toliau nuo savo buvusio sutuoktinio, kad būtų mažiau atsiminimų ar dėl dažnai įvardijamų platesnių Vilniaus galimybių profesinėje srityje?
– Turbūt viskas susidėjo. Mano dukros ketina studijuoti Vilniuje. Antras dalykas – kad būtų atstumas ir man mažiau draskytų širdį. Be to, Vilniuje yra kitos galimybės. Noriu judėti į priekį. Šie trys aspektai susipynė į vieną ir buvo priimtas toks sprendimas.
– Kaip į jūsų gyvenimo pokyčius reagavo klientai?
– Klientai netikėjo iki paskutinės minutės. Tie, kurie eina į asmenines treniruotes, klausė: tai gal dar galima viską pakeisti? Taip pat ir viešbučio, kuriame įsikūręs sporto klubas, vadovai sako: „Gal galima tave bandyti atkalbėti?“
Galiausiai visi klientai suprato, palinkėjo sėkmės ir sako: „Mes tikime, kad tu galėsi ir mielai tave lankysime.“ Po paskutinės treniruotės verkiau tiek aš, tiek klientai.
Tikiuosi kartą per mėnesį pasirodyti Klaipėdoje ir suorganizuoti bendrą treniruotę.
– Ar Vilniuje tęsite sportinę veiklą, o galbūt turite ir kitų planų?
– Įsidarbinau gerai žinomame Vilniaus sporto klube. Dirbsiu grupinių treniruočių trenere, taip pat su klientais dirbsiu ir asmeniškai. Toliau tęsiu ir treniruotes internetu, tad veiklos – į valias.
– Peržvelgus jūsų biografiją, gyvenimas išties nepagailėjo sunkių išbandymų: prieš daugelį metų buvo nušautas jūsų pirmasis vyras ir tada, kaip minėjote ne viename interviu, gyvenimas, atrodė, slysta iš po kojų. Prisiminkite, kaip tada sugebėjote atsitiesti?
– Tuo metu man buvo 20 metų ir tai buvo pirmoji besąlygiška meilė. 21-erių jau ištekėjau, o 23 metų tapau našle. Išgyvenimai buvo labai sunkūs... Savaitę po vyro mirties sužinojau, kad laukiausi ir praradau kūdikį. Tai antras smūgis. Slysta žemė iš po kojų ir tavęs niekas negali suprasti...
Kai dėl senatvės miršta artimasis – mama, tėtis – tai priimi kitaip, o čia tau tarsi išplėšia širdį. Kad ir kur nenueini, negali savęs atrasti. Metus laiko aš buvau lyg šešėlis.
Tėtis mane, galima sakyti, išgelbėjo nuo mirties. Po to laikotarpio, kai žuvo vyras, praėjus maždaug 40 dienų, buvau iš metalo laužo pasiėmusi automobilį, ketinau užsimušti. Priėjau prie tėčio, verkdama apsikabinau, atsisveikinau. Ir tėtis man sako: „Kur eini?“ Sakau: „Važiuoju, pasivažinėsiu ir grįšiu.“ Jis pamatė, kad tas atsisveikinimas nėra įprastinis, ir tiesiog manęs neišleido iš namų. Jo dėka dabar aš esu gyva.
Po metų įsidarbinau sporto klube, pradėjau sportuoti ir mane būtent sportas įkvėpė siekti didesnių tikslų. Atsirado svajonės turėti savo klubą, pradėjau mokytis, domėtis, kaip susikurti įmonę, kaip išlaikyti buhalterę. Ta linkme dirbau labai kryptingai. Ir susipažinusi su Tadu, kuriam tuo metu buvo 19 metų, aš sakiau, kad mes viską kartu sukursime. Ir tai savo nuosekliu darbu sukūrėme.
Tuo metu man labai padėjo sportas. Šiandien lygiai tas pats.
– Dažnai sakoma, kad skyrybas geriausiai gydo kita meilė. Ar pagalvojate, kad po kažkiek laiko galėtumėte sukurti naują šeimą?
– Dabar kol kas tikrai net nėra tokių minčių, kadangi dar neužgijusios žaizdos. Kaip ir minėjau, kad aš dar turiu širdyje jausmų, bet jie yra visai kitokie.
– Kaip save įsivaizduojate, tarkime, po 10 metų?
– Turiu susidėliojusi labai daug planų, bet kol kas jų pasakoti negaliu. Sakoma, kad pasakoti negalima, nes vėliau planai neišsipildys. Tad aš bandysiu viską įrodyti savo darbais ir jūs išgirsite apie mane.
