Trečiadienį Lietuvą apskriejo žinia, kad po sunkios ir ilgos ligos užgeso aktoriaus, režisieriaus Petro Dimšos (1938-2020) gyvybė. Pastarieji metai Petrui nebuvo lengvi.

Visi nemalonumai prasidėjo, kai 2013-aisiais vasarą neblaivus vairuodamas automobilį Vilniuje jis partrenkė dviračiu važiavusį 24 metų menininką Šarūną Surblį. Sunkių sužalojimų patyręs vyras po 10 dienų mirė ligoninėje. P.Dimša buvo nuteistas 6 metų laisvės atėmimo bausme.

2018 metų gruodį nutarta išleisti P.Dimšą iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pirma laiko dėl jo amžiaus, sunkios ligos, teigiamos veiklos įkalinimo įstaigoje.

Tačiau koks buvo jo gyvenimas? Kaip jautėsi aktorius, būdamas už grotų? Kokias emocijas tuomet išgyveno? 2016-aisias „Lietuvos ryto“ žurnalistei Laimai Lavaste P.Dimša atvėrė savo širdį teigdamas, kad didžiausia jo svajonė – nemirti nelaisvėje.

Pateikiame interviu, darytą prieš 4 metus.

Siaura geležinė lova, spintelė, ant kaklo kortelė su pavarde ir lovos numeriu – vienintelis aktoriaus ir režisieriaus Petro Dimšos turtas. O skolos – dešimtys tūkstančių eurų.

Ar P.Dimša, nuteistas šešerius metus kalėti atvirojoje Pravieniškių kolonijoje už dviratininko žūtį, dabar nesigaili laiku neištaręs prisipažinimo ir atgailos žodžių? „Esu nekaltas“, – ir toliau tą patį, ką sakė teisme, kartoja kaliniu tapęs kūrėjas.

Pravieniškės. Tik įvažiavusi į tvarkingą miestelį Kaišiadorių rajone pagalvoji – čia tikras vienišų moterų rojus!

Pagrindine gatve vaikštinėja, ant suolelių sėdinėja jauni, sportiški vyrai ir akimis nulydi kiekvieną praeinančią moterį. Na, ir kas, kad jiems ant kaklo kabo kortelės, o dauguma vilki sportiniu kostiumu.

Užtat jų širdys ilgisi moteriško žavesio, ir užkalbinta moteris bus apdovanota gražiais žodžiais, vylingais pažadais bei patikinimais, kad jie visai nekalti, o namie žmonos nebelaukia.

Ne vienai į Pravieniškes atsitiktinai ar su tikslu užklydusiai moteriai čia susukama galva, ir neretai pasimatymai Pravieniškių gatvėse ateityje baigiasi bendru gyvenimu.

Pravieniškių atviroji kolonija – vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje. Čia bausmę atlieka iš kitų pataisos namų už gerą elgesį atvežti kaliniai, kuriems kalėti likę metai, ir nuteistieji, kuriems teismas skyrė bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje. Jie naudojasi didžiausia lengvata – gali laisvai vaikščioti po miestelio teritoriją, vykti į darbą kituose Lietuvos miestuose ir 48 valandoms per savaitę grįžti į namus. Vyriausias ir žymiausias šios kolonijos gyventojas – P.Dimša.

P.Dimša mane taip pat pasitinka jau vilkintis striuke. Po dviejų valandų traukinys jį parveš į Vilnių. 48 valandos ramybės namie ir atgal. „

Telefonu, internetu čia naudotis negalima, nežinau, kaip ten mano žmona. Jos sveikata visai pašlijusi, prasideda Alzheimerio liga. Baiminuosi, kad ji nepamirštų išjungti dujų, nesusižalotų ar nesudegintų buto. Nors buto kaip ir nebeturime – jis atimtas antstolių“, – ištarė P.Dimša, su žmona nesusilaukę vaikų.

Vykdama su juo susitikti tikėjausi įkalinimo įstaigoje rasti piktą, viskuo nepatenkintą žmogų, kokį neretai mes matėme per teismo posėdžius. Bet P.Dimša, rodydamas savo naująjį būstą, neretai šypteli – ir nelaisvėje esą galima gyventi. Kambaryje – devyni nuteistieji. P.Dimša įkurdintas dviaukštės lovos žemutiniame gulte.

Plonas čiužinys, antklodė, galvūgalyje – spintelė, kojų gale plokščias nedidelis televizorius – draugų dovana. Vidury kambario – stalas su kėdėmis visiems.

„Vyrai mane priėmė draugiškai, žinojo, kad atvykstu. Jau kitą dieną priėjo stambus vyriškis ir užkalbino – jei kas skriaus, sakyk. Tačiau čia niekas nieko neskriaudžia. Nemažai yra nuteistų dėl avarijų. Su vyrais daug sportuoju kieme, padarau po 50 atsilenkimų, vyrai pamokė kaip. Numečiau svorio, sutvirtėjau“, – pasigyrė aktorius.

Kolonijos maistu jis negali skųstis, nes nuteistieji gaminasi patys iš nusipirktų ar iš namų atsivežtų produktų. P.Dimša atveda į erdvią tvarkingą virtuvę, iš kurios sklinda gardus kvapas. Vieni vyrai kažką kepasi, kiti užkandžiauja, treti mandagiai pasiūlo kavos ir man.

„Štai ši šaldytuvo lentyna – mano. Kiaušinienė, dešrelės, sumuštiniai – dažniausias maistas, nors gyvenimas išmokė viską gaminti“, – rodo P.Dimša. Jis neslepia – kartais vyrai ir „pasiskolina“ maisto iš svetimos lentynos, bet dažnai ir pavaišina savo valgiu.

Švarios dušo, skalbimo patalpos, erdvi bendra svetainė, pasimatymų su artimaisiais kambariai. Viskas suremontuota, primena matytas Suomijos įkalinimo įstaigas. Bet vis dėlto čia nelaisvė, kur nuteistieji atlieka teismo skirtą bausmę. Tad džiaugsmo ir šypsenų nedaug.

Neatgailauja, nes nekaltas?

– Kai mes šnekėjomės pastarąjį kartą, jūs tikėjotės, kad įkalinimo bausmės išvengsite. Bet ir Aukščiausiasis teismas jūsų neišteisino. Po nuosprendžio kategoriškai nebebendravote su žiniasklaida. Įkalinimo bausmė jums buvo netikėta? – paklausiau P.Dimšos, kai susėdome pasikalbėti poilsio kambaryje.

– Taip, aš buvau įsitikinęs, kad būsiu išteisintas. Ypač kai teismo medicinos gydytojas, medicinos mokslų daktaras iš Lenkijos Robertas Bojarunas teismui pateikė išvadą, kad mano vairuojamas automobilis avarijoje nedalyvavo ir ant jo nėra dviračio mikrodalelių. Ant variklio dangčio esanti duobutė buvo užfiksuota jau ir 15-oje „Giminių“ serijoje.

Bet nei eksperto išvados, nei daugiau nei 15 faktų, įrodančių, kad aš negalėjau partrenkti jaunojo dviratininko, teismų neįtikino. Jaunuolio tėvai net prašė nubausti ekspertą. Kodėl? Negi jiems nesvarbi tiesa? Aš buvau pasmerktas ir nuteistas dar prieš teismus. Kažką reikėjo nuteisti? Tikau aš.

– Lietuvoje jūs jau nebeturite galimybių sulaukti išteisinimo, priekyje – daugiau nei penkeri metai nelaisvės. Ar jau susitaikėte, kad laisvę išvysite tik sulaukęs 83-ejų?

– Nenoriu apie tai iš anksto kalbėti, bet rankų nuleisti neketinu. Antraip tie kalėjimo metai man reikštų mirties nuosprendį. Mano žmonai – taip pat. Bet mirti kalėjime neketinu.

– Nuo nelaimės praėjo jau treji metai. Žuvusio Šarūno Surblio artimiesiems jie – pilni kančios, jums – ilga teismų virtinė. Šiandien ne vienas žmogus, išgirdęs jūsų pavardę, sako – būtų tas Dimša prisipažinęs, atgailavęs, būtų jau laisvėje. Jūs visą laiką neigėte savo kaltę. Ką manote šiandien, kai nesimiega ant kieto geležinės lovos čiužinio?

– Aš tai žinau. Bet kaip galėjau prisipažinti, jei to nepadariau? Ar jūs prisipažintumėte? Suprantu tėvų skausmą. Gal jiems ir lengviau, kad aš kalėjime. Bet aš tik sustojau šalikelėje, kai priešais mane tamsus automobilis kliudė dviratininką ir nuvažiavo. Buvau gavęs net drastiškų pasiūlymų, kaip būčiau galėjęs išvengti bausmės. Bet meluoti, daryti ką nors nederamo? Ne. Garbė man brangiau nei laisvė. Žinote, bemiegėmis naktimis aš stengiuosi įtempti atmintį – gal pamatysiu to automobilio numerį? Bet nepavyksta. Nes aš numerio ir nepamačiau. Jis nuvažiavo, ir viskas. Pats labai sutrikau, man buvo šokas.

– Psichologai sako, kad žmogus ilgainiui gali pats patikėti tuo, ką sako, jei tiesa yra per daug baisi. Gal taip atsitiko ir jums?

– Ne. Tokio dalyko nesuprantu.

– Vis dėlto gal buvote išgėręs ne tik gudobelių ekstrakto? Po mūsų pirmojo interviu man paskambino vienas televizijos darbuotojas ir pareiškė matęs jus išeinantį iš televizijos gerokai įkaušusį.

– To nebuvo. Taip, neslėpsiu, išgerdavau, kaip ir dauguma mano kolegų menininkų. Bet kai susirgau vėžiu, po 38 švitinimo seansų alkoholio nuo 2010 metų nebegaliu gerti. Vieną kartą su filmo „Giminės“ aktoriais atšventėme Petrines, paragavau, tai po to vos nemiriau. Būna, per šventes geriu vandenį, o kolegoms paklausus pajuokauju – šnapsą! Ir suvaidinti girtą galiu, kad atsikabintų. Juk aš aktorius. O tuomet išgėriau visą buteliuką gudobelių tinktūros.

– Ta gudobelių tinktūra kaip tik nieko ir neįtikino. Juk nebe jaunas esate, turėjote suprasti, kad ten yra alkoholio. 

– Mane ištiko šokas, sustreikavo širdies stimuliatorius. Nieko nebegalvojau. O praskiedus buteliuką tinktūros išeina 240 gramų degtinės. Reikia medikų pagalbos

– Kokia jūsų sveikata dabar, ar kolonijoje turite galimybę apsilankyti pas gydytojus?

– Dėl vėžio dabar nežinau, geriu nurodytus vaistus, tirtis dar neturėjau laiko. Bet vidury savaitės buvau išleistas nuvykti į Santariškes, kad kardiologai pareguliuotų širdies stimuliatorių. Jo veikimas sutriko, kai atvežtas į Lukiškes buvau tikrinamas metalo ieškikliais, nors ir prašiau to nedaryti.

– Matau, kad jūsų kakta nubrozdinta. Ar tikrai čia nepatyrėte smurto? Kaip sako nuteistieji – ėjote ir nugriuvote nuo laiptų?

– Ką jūs, čia jokio smurto. Nukritau Santariškių ligoninės kieme, apsvaigo galva. Nieko tokio.

– Sakoma, kad nė vienam nereikia išsižadėti kalėjimo ir elgetos krepšio. Bet sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi iki tol tvarkingai gyvenęs žmogus, gavęs įkalinimo bausmę. Išėjęs iš teismo salės jis dingsta ir iš visuomenės akiračio. Kokios buvo jūsų pirmosios valandos po teismo nuosprendžio?

– Dar grįžau namo. Su žmona atšventėme Velykas, nors koks ten šventimas. Po savaitės ryte į duris paskambino pareigūnas: „Jei pasirengęs, važiuojame.“ Bet tą dieną dar turėjau nuvežti žmoną pas gydytojus. Pats nebevairavau, paprašiau draugo padėti. Leido. Nuvežėme, paėmiau receptus, nupirkau trims mėnesiams vaistų – ir jai, ir sau. Po savaitės vėl atvyko pareigūnas, aš buvau pasiruošęs.

Tris paras išlaikė Lukiškėse izoliatoriuje. Bet elgėsi žmoniškai, būrio vadas atnešė net kryžiažodžių. Po to atvežė čia, į atvirąją koloniją.

Ketina parašyti knygą

– Žmonės mėgsta pajuokauti: na, ką pasiimtum į negyvenamąją salą? Kas vibratorių, kas meškerę. Ne juokai galvoje, kai tenka kažką pasiimti į įkalinimo įstaigą. Ką pasiėmėte jūs?

– Šiltesnių rūbų, knygų ir kryželį. Esu tikintis, pasimeldžiu, maldos teikia stiprybės. Nors neslėpsiu, kad mano maldos čia skęsta keiksmažodžių jūroje. Suprantama, čia vyrai įvairaus likimo.

– Jūs nekeikiate savojo likimo? Tik viena minutė, ir jūsų gyvenimas ėmė verstis kūliais.

– Čia yra laiko apie daug ką pamąstyti. Susidėliojau taškus gyvenime, kiek jo liko... Apie tą bylą parašysiu knygą. Joje ginčysiuosi su savo personažu Juozu Šepučiu iš filmo „Giminės“, į jo lūpas įdėsiu savo pamąstymus, kuriuos išsakydamas pats galėčiau būti ir nubaustas. Likimo nekeikiu, priimu viską kaip neišvengiamybę. Manau, kad viskas gyvenime iš anksto yra suplanuota.

Prisimenu, viena astrologė man buvo išpranašavusi, kad aš patirsiu įvykį, kuris pakeis mano gyvenimą. Pakeitė, ir dar gal pakeis. Tikiu, jei anksčiau išeisiu į laisvę, daug ką iškelsiu į viešumą. Gyvenimas tuo nesibaigs.

– Ar čia atliekant bausmę yra galimybių filmuotis serialo jums dabar simbolišku pavadinimu – „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ – serijose?

– Taip, filmavimo grupė parašė prašymą, po mėnesio turėtų paaiškėti. Įstatymui nenusižengčiau, nes 48 valandas per savaitę aš galiu būti išvykęs iš kolonijos. Arba dirbti. Filmavimas jau vyksta, mano scenos atidėtos. Skaičiau scenarijų.

Dabar Juozas Šeputis turėtų auginti avis ir tiekti maistą imigrantams musulmonams, apgyvendintiems Lietuvoje. Tad eisiu su gyvenimu, – šypteli P.Dimša, žvilgčiodamas į laikrodį. Kad tik nepavėluotų į traukinį.

Prislėgė didelis ieškinys

– Filmuodamasis jūs užsidirbtumėte pinigų, galėtumėte pradėti mokėti teismo numatytą ieškinį žuvusiojo artimiesiems – 63 000 eurų. Ar įmanoma sumokėti tokią sumą?

– Štai, žvilgtelėkite į šiuos du čekius. Mano sąskaitoje likę 9 eurai, o likusi skola nurodyta 62 000 eurų. Iš mano žmonos sąskaitos išskaičiuotos visos jos santaupos – 3987 eurai, jos sukaupti mūsų laidotuvėms ir pragyvenimui, o skola nurodyta 59 000 eurų. Kartu sudėjus išeina, kad aš turiu sumokėti ne 62 000 eurų, o 121 000 eurų. Kodėl? Ir kodėl atimti iš žmonos visi pinigai, taip pat nuskaičiuojama jos ir mano pensija? Iš ko jai gyventi, mokėti už butą, vaistus? Kodėl nubausta ir ji? Gaila, kad nesugalvojau nuimti iš banko jos pinigų.

– Tad iš ko ji gyvena, moka už butą?

– Išvykdamas į koloniją dar spėjau sumokėti už butą tris mėnesius į priekį. Kas bus toliau – nežinau. Skolinamės iš draugų. Butas aprašytas antstolių, tad gali tekti eiti į gatvę. Aš pats kolonijoje gaunu 38 eurus per mėnesį, kaip ir visi nuteistieji. Iš jų 16 eurų išleidžiu kelionėms namo, likusių 22 eurų turi užtekti vaistams ir maistui.

Bando susirasti veiklos

– Jei niekas nepasikeis, jūs stogą virš galvos turėsite dar penkerius metus – galima taip ciniškai pajuokauti. Kaip eina jūsų dienos nelaisvėje?

– Keliamės 7 val. ryto, daromės pusryčius. 8 val. 20 min. po penkis išsirikiuojame kieme, mus suskaičiuoja. Esame tikrinami penkis kartus per dieną. Nuo 13 val. iki 17 val. galime vaikščioti po Pravieniškes, bet 15 val. turime pasirodyti kolonijoje patikrinimui. Einu į miestelio biblioteką, seniūniją. Čia veikia vaikų dienos centras. Seniūnė Galina Jengalyčeva pasiūlė man su vaikais pastatyti spektaklį. Statysime mano pjesę „Šarūnas“ pagal Vydūno knygą „Dainavos šalies valdovai“, vėliau – Broniaus Bušmos pjesę vaikams.

Per Jonines vyks vakaronė, aš grosiu armonika. Po Joninių bus minima prieš 75 metus Raudonosios armijos sušaudytų Pravieniškių kalinių sukaktis. Skaitysiu savo eilėraščius. Man reikia veiklos, toks mano būdas. – Pravieniškėse bausmę atlieka ir režisierius Algimantas Maceina.

– Nebendraujate?

– Ne. Jis yra pataisos namuose, ne atvirojoje kolonijoje, negali laisvai vaikščioti.

– Esate žinomas žmogus, aktorius, pažįstamas iš populiarių serialų. Kaip reaguoja gatvėje jus susitikę žmonės?

– Sveikinasi, kalbina, kviečia užeiti į svečius. Bet mums draudžiama. Piktų žodžių neišgirstu. Daug skaitau, žiūriu televizorių, nors dažnai nesuprantu, ką rodo, – užvaldo savos mintys. Neslėpsiu – susitaikyti su nelaisve nelengva. Parašau vieną kitą eilėraštį, sielą palengvinu.

– Pacituokite naujausią – gal ir skaitytojams ką nors juo pasakysite?

– „Likimo man skirtą aš kelią einu, Gyvenimo dulkės mane apkabino. Nešuosi pluoštelį dulkėtų dainų. Dainuosiu ar verksiu, tik Dievas težino. Kelių ir takelių nebūna tiesių – Visi jie vingiuoti ir klaidūs. O žaizdos nutrintos ant kojų basų Negis, jei esi kelyje pasiklydęs...“