Daugiau nei trisdešimt metų moteris vedė itin didelio populiarumo susilaukusias laidas – „Atleisk“ ir „Nacionalinė paieškų tarnyba“.
Televizijos studijoje ji atrado ir meilę. Žurnalistė susituokė su drauge laidas vedusiu Egidijumi Knispeliu (54 m.), su kuriuo ji užaugino 4 vaikus.
Tačiau prieš vienerius metus moters karjera pasisuko visai kita kryptimi: ji paliko televiziją ir tapo... gide.
– Palmira, neseniai atšventėte jubiliejų. Kaip jį pasitikote: su liūdesiu ar šypsena?
– Be abejo, kad su šypsena. Net ne su šypsena, o pilna burna šypsenos! Tai yra džiaugsmas. Nugyveni šešiasdešimt metų ir jautiesi pakankamai sveika, gyvybinga, viduje jautiesi jauna, šalia turi mylimus žmones, šeimą, drauges... Per savo gimtadienį sakiau, kad jeigu žmogaus smegenyse yra du pusrutuliai, tai vienas iš jų yra mano šeima, o kitas – draugės. (Šypsosi)
Esu labai turtinga. Keturi vaikai, jų antrosios pusės, marčios, du anūkai... Tai yra daug. O dar šešios mano draugės, bendrakeleivės, kurios su manimi yra šitiek metų... Viena iš jų yra mano draugė nuo keturiolikos metų. Tai yra turtas.
Galėjau švęsti tokį gimtadienį, kurio, galbūt, niekada negalvojau, kad ir sulauksiu. (Šypsosi) Šiandien su vyru gavom vaikų dovaną – kilsime oro balionu. Na, tai gyvenimas pilnas siurprizų! (Juokiasi)
– Siurprizu būtų galima pavadinti ir pokyčius jūsų karjeroje. Kodėl nusprendėte dirbti gide?
– Niekada negalvojau, kad aš galėčiau dirbti šį darbą. Nebuvo pasiūlymų ir net nebuvo minčių apie tai. Taip, man visuomet patikdavo skraidyti, keliauti, niekada nevargindavo net ilgi skrydžiai. Net kai tekdavo skristi 14 valandų ir žmonės raukydavosi, aš galvodavau: „Na, Dieve mano, ko tie žmonės niurna?“ Taigi, atsisėdi sau patenkinta, pasiimi knygą, pažiūri filmą. Juk tame, labai įtemptame gyvenimo tempe tu retai turi tas 12 ar 14 valandų sau. Tai yra fantastika. Man nuotaika pasitaisydavo visuomet, kai tik pereidavau patikrą oro uoste.
Kažkada net juokavau, kad norėčiau dirbti stiuardese. Tačiau taip nutiko, kad netekau to darbo, visi mano draugai žinojo, jog aš išėjau iš televizijos, ir viena mano pažįstamų pažįstamų pažįstamų pasiūlė dirbti gide. Jinai žinojo, jog moku kalbėti su žmonėmis, kad kelionės manęs nevargina, kad laisvai susikalbu rusų ir net anglų kalbomis. Pasakiau jai ir sau: „Bandykim“.
Pirmoji kelionė į Kijevą manęs neišgąsdino. Atvirkščiai – man pasirodė be galo įdomu. Be abejo, kai grįžau namo, aš supratau, jog mano istorijos žinios turi spragų. Dėl to pradėjau iš naujo mokytis. Vos grįžusi namo sėdau į mokinukės suolą. Pradėjau domėtis, kokie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ryšiai su Kijevu, kur palaidoti mūsų didieji. Ir ne tik tai.
Dabar žinau, kas inspiravo parašyti pirmąją Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ sceną, kokiais keliais ėjo pats rašytojas. Po to, atsirado Italija ir vėl mokiausi – kas jų didieji, kuo ypatingas tam tikras regionas, kas ką valgo, kas ką geria... Išmokau Teraso Ševčenkos, Šekspyro eilių tam, kad keliautojai geriau galėtų pajusti vietos, kurioje buvo, dvasią. Taip viskas ir įsisuko. O paskui – karantinas. Ir mano kelionės sustojo.
– Ar po karantino planuojate grįžti į šį darbą?
– Po karantino? Nežinau. Dabar turiu dar kitokių užsakymų ir aš nežinau, ar spėčiau. Žinau tik tiek, kad manęs laukia labai intensyvi vasara. Turiu įgyvendinti du didelius projektus. Kol kas apie keliones negalvoju. Jos buvo tuomet, kai nebuvo nieko, o dabar yra ką daryti.
– Kaip į jūsų pasirinkimą dirbti gide reagavo šeima?
– Be abejo, tai buvo netikėta visai šeimai. Kai iš pradžių pasakiau, jog manęs nebus tris savaites per mėnesį ir, kad skraidysiu, tai mano vyrai tuo buvo nelabai patenkinti.
Kai kartą po kelių dienų grįžau namo ir netrukus turėjau vėl išvykti, mano vyras pasakė: „Žinai, aš pradedu nesuprasti to tavo darbo“. (Juokiasi) O sūnus, kuris įpratęs, kad mamytė paruošia valgyti, pasakė, kad kai manęs nėra, jo skrandis susitraukia. (Šypsosi)
Žinoma, ir mane buvo užklupęs nerimas, bet pagalvojau – mažų vaikų neturiu, augintinių mažų – taip pat. Savo mamą palaidojau prieš metus. Dabar neliko to, kas be manęs negalėtų susitvarkyti. Jėgų yra, noro yra – tai tik skraidyti, tik keliauti! Būdavo, eidavau Italijoje su grupe ir žiūrėdavau į tą grožį, kuris mus supa, ir galvodavau: „Dieve, ir man dar už tai pinigus moka“.
– Tikriausiai, su jumis keliavusieji jus atpažino?
– 98 procentai man sakydavo, kad kai pamatydavo mane, išaugdavo jų pasitikėjimas kelionių agentūra, jie žinojo, jog viskas bus gerai. (Juokiasi) Be abejo, mano santykiai su visomis grupėmis buvo išties šilti. Nei karto nebuvo, kad turėčiau su kažkuo nemalonumų.
