Žygis, į kurį R.Ušinskas planuoja išsiruošti šį savaitgalį, – vienas ilgesnių.
Jis ketina per tris paras du kartus įveikti po šimtą kilometrų Jurbarko apylinkėmis.
Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R.Ušinskas jau yra atlaikęs ir rimtesnių išbandymų – pernai jis nužingsniavo 850 kilometrų Šv.Jokūbo keliu Ispanijoje.
Prisitrynė dideles pūsles
R.Ušinskas į pirmuosius pėsčiųjų žygius patraukė mokydamasis Klaipėdos 8-ojoje vidurinėje mokykloje. Tuomet su mokyklos turistų būreliu išvaikščiojo nemažai Lietuvos.
Vėliau laisvalaikį paskyrė kitokioms aistroms, o prieš septynetą metų vėl leidosi į žygį.
Tuomet draugas pasiūlė dalyvauti tradiciniame naktiniame pėsčiųjų žygyje, skirtame Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos. Jie sukilėlių keliais rengiami kasmet sausio 15-ąją.
„Ėjome iš Kretingos į Klaipėdą. Tie 25 kilometrai buvo labai sunkūs. Netinkama avalynė, patirties stoka – ant abiejų pėdų prisitryniau didžiules pūsles. Tačiau žinojau, kad reikia nugalėti save.
O paskui susibūrė vaikščiotojų kompanija. Galima keliauti ir vienam, bet su bičiuliais įdomiau“, – pasakojo R.Ušinskas, kuris ir per karantiną daug keliaudavo pėsčiomis.
Jaunystėje vyras treniravosi ir varžėsi bėgimo takeliuose, dalyvavo trišuolio varžybose. Jam buvo plyšę abiejų kojų meniskai. Po operacijų medikai kategoriškai draudė ilgesnius pasivaikščiojimus.
R.Ušinskas nepriešgyniavo, bet pamažu įveikdavo vis ilgesnius atstumus: 50 kilometrų, vėliau – 100 ir daugiau. Tai buvo tarsi įrodymas, kad viskas įmanoma, kai elgiesi gerai apgalvodamas.
Trasos buvo vis ilgesnės
„Rekordų nesiekiu, tam reikėtų skirti daug laiko. Man žygiai pėsčiomis – puikus būdas pailsėti nuo darbo, kuriame netrūksta įtampos ir streso.
Keliaudamas pėsčiomis daug pamatai, esi visiškai laisvas, priklausomas tik nuo savęs“, – aiškino teisininkas.
Po pirmojo nelengvo naktinio žygio Klaipėdos sukilėlių takais greitai buvo įveikta ir daug ilgesnių trasų: pusšimtis kilometrų Nemuno kilpomis, 100 kilometrų nuo Smiltynės iki Nidos ir atgal per dieną, tradiciniai 100 kilometrų žygiai nuo Liepojos iki Papės ir atgal, 222 kilometrai iš Ventspilio į Klaipėdą per keturias paras.
Visa tai buvo tarsi pasirengimas prieš seniai brandintą sumanymą – įveikti Šv.Jokūbo kelią.
Ėmė kankinti kojų skausmas
Artėjant suplanuotai datai kiekviena prokuroro diena prasidėdavo pasivaikščiojimais – keldavosi penktą valandą, įveikdavo maždaug penkiolika kilometrų, o tuomet – į darbą.
700 kilometrų piligrimų kelią iki Santjago de Kompostelos (Ispanija) katedros, kur, manoma, palaidoti šventojo Jokūbo palaikai, neretai renkasi dvasinių išgyvenimų ar didelių emocinių sukrėtimų patyrę žmonės.
„Kalbama, kad šiame kelyje nemažai žmonių ieško savęs. Manęs nebuvo ištikę jokie kataklizmai. Buvo paprasčiausiai įdomu išmėginti save, įvertinti savo fizines ir psichologines galimybes.
Keliavome su draugu. Pasirinkome sunkesnį variantą šiauriniu keliu, o ne trumpesnį prancūziškąjį.
Kalnuotais keliais nuo Irūno miestelio šalia Ispanijos ir Prancūzijos sienos iki Santjago de Kompostelos nuėjome 850 kilometrų.
Ši kelionė buvo nemenkas iššūkis – kol pripratome prie kalnuotų vietovių, skaudėjo kojas ir lenkė nuovargis, bet po poros savaičių organizmas prisitaikė prie krūvių, tapo lengviau.
Baigiantis kelionei pradėjo skaudėti čiurnos sausgysles. Juokavau, kad pirksiu ramentus ir nors pasiramsčiuodamas, bet nueisiu likusius kilometrus“, – pasakojo sudėtingose prekybos žmonėmis bylose valstybės kaltinimą palaikantis prokuroras.
Nakvojo ir sporto salėje
Šiaurinis Šv.Jokūbo kelias – ne kiekvienam. Sąlygos ten – spartietiškos.
Žygeiviai keliavo nuo ankstyvo ryto iki vakaro su maždaug 15 kilogramų sveriančia kuprine ant pečių. Priėjęs parduotuvėlę žygeivis ką nors nusipirkdavo užkąsti ir iš karto suvalgydavo, nes kiekvienas gramas kuprinėje atrodydavo tarsi kilogramas.
Tuomet ieškodavo nakvynės. Priėję prieglaudą kartais išgirsdavo, kad visos vietos užimtos. Tada tekdavo dar ne vieną kilometrą keliauti iki kitos.
Įgiję patirties žygeiviai iš Lietuvos išmoko iš anksto numatyti poilsio stotelę ir užsisakyti nakvynę.
Teko miegoti ir sporto salėje, kurioje buvo išrikiuota 50 dviaukščių lovų, stovėti eilėse prie bendro dušo.
„Niekas ten tavęs nelaukia išskėstomis rankomis. Tai spartietiškas gyvenimas. Bet niekada nesigailėjau dėl tokio sprendimo – žinojau, kur einu ir ko man reikia.
Tokioje kelionėje svarbiausia ne vien fizinė ištvermė – turi susitarti su savimi.
Koks jausmas įveikus visą kelią? Iš pradžių – jokio, o paskui pajunti gailestį, kad viskas baigėsi, patirta daugybė emocijų, ir žinai – to pasigesi.
Po kiek laiko pradedi suvokti, ką padarei, – buvo sudėtinga, bet įveikei. Pajunti pasididžiavimą savimi“, – pasakojo R.Ušinskas, Šv.Jokūbo kelyje pernai užtrukęs nuo liepos 20 iki rugpjūčio 12 dienos.
Dokumento laukė 8 valandas
Įveikusiems Šv.Jokūbo kelią Santjago de Kompostelos katedroje išrašomi sertifikatai.
Klaipėdiečiai jų eilėje laukė net aštuonias valandas – tądien buvo išrašyta apie 1500 sertifikatų žmonėms iš viso pasaulio.
Tačiau vienu ypu įveikusių visą trasą – nedaug. Yra tokių, kurie pusę kelio nueina vienais metais, kitą pusę – kitais. Kiti atvyksta šeimomis savaitgaliais ir nukeliauja keliasdešimt kilometrų.
R.Ušinsko žmona Rita – taip pat prokurorė – turi kitokių laisvalaikio pomėgių, tačiau vyro sumanymui įveikti Šv.Jokūbo kelią pritarė.
Su ja ir dukra Austėja R.Ušinskas kasdien bendraudavo telefonu, siųsdavo joms įspūdingų kelionės vaizdų.
