Birželio 13 diena, 13 valanda. Skaičiaus 13 magija, tarsi simbolizuojanti ėjimą prieš srovę ir nesitaikstymą su stereotipais bei prietarais, visą gyvenimą kaip laimės simbolis lydės jaunuosius lietuviškos avalynės kūrėjus 24 metų Beną Maslauską ir jo bendraamžę Gintarę Petreikytę.

Veikiant ypatingai skaičių magijai, Palangos evangelikų liuteronų bažnyčioje šie jaunuoliai šeštadienį vienas kitą prisiekė mylėti visą gyvenimą. Jų santuoką spėjo palaiminti ir vos prieš dešimt mėnesių netikėtai Amžinybėn išėjęs vos 44 metų sulaukęs Beno tėtis, visoje Lietuvoje gerai žinomas avalynės kūrėjas Žanas Maslauskas.

Jis sūnui perdavė ne tik visą gyvenimą kurtus „Batų namus“, bet ir atvėrė lemties ženklus, atvedusius iki šeimos sukūrimo.

Vestuvių vietą lėmė nuotakos prigimtis

Jaunųjų kūrėjų duetas, įkvėptas Žano maištingos prigimties, matyt, perduotos Benui kartu su genais, ne tik vestuvių datą pasirinko nestandartinę.

Katalikais užauginti jaunuoliai savo sąjungą sutvirtino evangelikų liuteronų bažnyčios santuokos sakramentu, tyliai bylodami, kad tikroji žmogaus prigimtis – laisva, o laiminantis Dievas yra vienas visiems, nepriklausomai nuo išpažįstamo tikėjimo.

Subtilioje ceremonijoje bažnyčioje būta ir labai netikėtų žavių akimirkų – jauniesiems besikeičiant žiedais, prie Beno priėjo mažasis vos trejų metukų broliukas Haris ir laikė didįjį brolį už rankos, kol šis nuotakai prisiekė amžiną meilę, puošdamas jos ranką vestuvių žiedu.

Susituokę bažnyčioje Benas ir Gintarė savo apsisprendimą eiti per gyvenimą drauge patvirtino ir metrikacijos ceremonijoje, išpildžiusioje nuotakos svajonę – jaunieji savo meilę pasauliui pripažino apsupti kvepiančių pušų ir smėlio kopų, aidint sūrios jūros bangų mūšai. Nuotaka pasirinko vyro pavardę ir tapo jaunąja Maslauskiene.

Simboliška ir tai, kad jų vestuvių liudininkais tapo Beno krikštatėviai – Ineta ir Rimas Giedraičiai.

Jaunųjų Maslauskų meilės šventė surengta legendinėje Palangos viloje „Auska“.

„Mes neturėjome šiai vietai jokių sentimentų ir pasirinkome savo šventei ją ne todėl, kad „Auska“ yra mūsų tėvų legenda.

Mes tiesiog sekėme nuotakos svajonės pėdomis – nuo jūros kilusi šviesiaplaukė mėlynakė mergaitė visada svajojo gražiausią savo gyvenimo dieną būti gamtos apsuptyje ir svarbiausią apsisprendimą ištarti liudijant jūrai.

Tokia jau Gintarės prigimtis – Klaipėdoje gimusi ir užaugusi, ji jūros šauksmui atliepia širdimi, ypač dabar, kai jau dvejus metus gyvena mano gimtųjų Kėdainių lygumų krašte“, – sako Benas.

Nuo mokyklinės meilės iki santuokos

Beno ir Gintarės kelias iki santuokos buvo netrumpas.

Gintarė buvo dvyliktokė, kai „Facebooke“ ją pradėjo kalbinti Amerikoje krepšininko karjeros siekęs ir tik ką ten vidurinę mokyklą baigęs ir į Lietuvą sugrįžęs Benas.

Neilgai trukus jis mergaitę pakvietė į pasimatymą. Tiesa, tuomet dėl to vaikino tėvams teko keisti visus savaitgalio planus ir vietoj suplanuotos kelionės į Druskininkus, važiuoti atsikvėpti į Palangą – kur jau sulauks smalsūs tėvai, kol sūnus grįš iš pirmo rimtesnio pasimatymo...

Neilgai trukus, Beno ir Gintarės pasimatymai tapo vis dažnesni. Vis sunkiau jaunuoliams buvo jų sulaukti, nes jie buvo skiriami bemaž poros šimtų kilometrų atstumo.

Tačiau net ir galimybe gyventi arčiau vienas kito renkantis studijas, jie nepasinaudojo.

Gintarė pasirinko kineziterapijos mokslus Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune, o Benas – verslo ir komunikacijos studijas ISM vadybos ir ekonomikos universitete.

Teoriją patikrino praktikoje

Benui nieko kito neliko kaip kelerius metus gyventi „ant ratų“ tarp Vilniaus, Kauno ir gimtųjų Kėdainių, į kuriuos judviejų su Gintare vizitai nepastebimai darėsi vis dažnesni.

Studijuodamas Benas vis dažniau grįždavo į tėvų namus, nes jam labai rūpėjo patikrinti, kaip įgytos teorinės žinios veikia versle praktiškai.

Naujausias teorines žinias vaikinas perduodavo tėčiui ir neretai juodu kone iki nukritimo ginčydavosi, kaip visuomet ir būna susitikus praktikui ir teoretikui.

„Galiausiai tėtis man pačiam leido viską išbandyti. Gavau iš jo kelis tūkstančius eurų, kuriais galėjau rizikuoti ir dariau atitinkamus verslo sprendimus.

„Sudeginau“ pinigus ne kartą, kol įsitikinau, kad ne visos verslo teorijos veikia praktikoje.

Tik, ačiū Dievui, kad tėtis buvo toks protingas, jog apribojo mano eksperimentus saugiomis sumomis.

Ši praktika tėčio versle man davė maksimumą, ką galėjau gauti iš studijų.

Be to, kažkaip savaime išeidavo taip, kad mano žinios darė labai teigiamą poveikį tėčio verslui, man buvo labai įdomu jam padėti, todėl nė pats nejausdamas, įsitraukiau į visus procesus ir vis svaresnį žodį tardavau priimant sprendimus.

Man tapo įdomus net pats batų kūrimo ir gamybos procesas, nors anksčiau į tą pusę net nežiūrėdavau. Kažkaip lyg netyčia vieną ir kitą kartą užmetęs akį į tai, kaip tėtis dirba, pats ėmiau bandyti ir nepastebimai kone visą laisvą laiką praleisdavau šalia jo besimokydamas.

Per pusantrų metų tėtis man perdavė visas pagrindines batsiuvio amato žinias ir daug tik jam vienam žinomų subtilybių, kurias dabar jau tobulinu pats tik iš savo klaidų.

Tiesa, kai visi supratome, kad jau rimtai įnikau į batsiuvystės reikalus, ir tėčiui, ir mamai šmėstelėjo stipri abejonė. Kaip dabar prisimenu, kaip sakė: vaike, kur lendi, su savo išsilavinimu galėsi dirbti gerai apmokamą darbą ir siekti karjeros mažų mažiausiai sostinėje ar Europoje, o čia, su batais, bus nelengvas kelias...

Visą gyvenimą abu tėvai kūrė „Batų namus“, abu gerai suprato, kad užaugo tiek, jog Lietuvoje jų galimybės artėja prie ribos, tad perspektyvoje – tik plėtra į platųjį pasaulį. O tai – dar sunkiau nei augti čia vietoje, tad tėvai ir nelinkėjo man sunkaus kelio.

Pasirinkau jį pats, savaime.

Matyt, taip buvo paruošta ir likimo – vos spėjus man įsisukti pilnu tempu į verslą, vos spėjus viską perimti iš tėčio, jis, būdamas dar labai jaunas, vos 44-erių, praėjusių metų rugpjūčio 30-ąją išėjo taip ir neįveikęs dar vieno eilinio infarkto“, – pasakoja Benas.

Tėtis atpažino sūnaus nuotaką

Tačiau sūnaus likimą tėvas perdavė jam ne tik genais. Nepaprastai stiprią intuiciją turėjęs vyras iš pat pirmo žvilgsnio atpažino ir sūnaus nuotaką.

Kai studijų metais pirmą kartą Benas atsivežė Gintarę į tėvų namus, Žanas iš kart žmonai Jurgitai į ausį pašnibždėjo, kad tai – garantuota Maslauskų jaunamartė.

„Ta mūsų mergaitė iš pat pradžių buvo labai rami ir tyli. Ji kone visą dieną pratylėjo, atidžiai stebėdama, kas vyksta aplinkui. Mano prigimtis – ugninga, tad pirmoji diena su tokia tylia sūnaus drauge man buvo labai keista.

Dar keisčiau buvo vakare. Kai likome dviese, Žanas pasakė, jog mudvi esame labai panašios, todėl jis esą neabejoja, jog Benas ves šią mergaitę.

Taip ir nesupratau, kur jis tuomet įžvelgė mūsų panašumus: aš ugninga, o Gintarė – žavinti savo išskirtine ramybe. Bet dabar, kai su Benu ir Gintare kartu gyvename po vienu stogu jau daugiau kaip dvejus metus, matau, kad Žanas tikrai buvo teisus.

Mudvi esame panašios tiek, kad nepažįstami žmonės neretai net klausia, ar Gintarė tik ne mano dukra.

Iki šiol taip ir nesuprantu šio Žano fenomeno kiaurai permatyti žmones“, – sako mylimo vyro netekusi ir su mažučiu sūneliu Hariuku ant rankų likusi bei prie vyriausiojo sūnaus Beno ir jo mylimosios Gintarės savo skausme besiglaudžianti Jurgita Maslauskienė.

Sužadėtuvėms pastūmėjo tėtis

Jurgita sako, jog jei ne į „jokius rėmus taip ir netilpęs“ jos Žanas, tikriausiai šiandien Benas su Gintare net nesituoktų. Jie, kaip ir dauguma jaunuolių, tiesiog gyventų kartu kaip gyvena jau dvejus metus, nes kam gi tos vestuvės, kai ir taip yra gerai.

Sūnaus vestuves Žanas paskatino savo klausimais ir, žinoma, sužadėtuvėmis.

„Visas tėčio gyvenimas buvo kaip gražių atsitiktinumų ir spontaniškų įvykių suverti trapaus stiklo karoliukai.

Be jo spontaniškumo neapsiėjo ir mūsų sužadėtuvės.

Kaip dabar atsimenu – vieną dieną priiminėjant individualius užsakymus mūsų batų salone Vilniaus „Oze“, tėtis atsiverčia savo eskizų segtuvą, o ten, tarp jo popierių – 400 eurų.

Apsidžiaugęs pradeda juoktis, kad nežino, iš kur ten tie pinigai atsirado. O kai nežino iš kur, tai nėra jų ko ir laikyti – einam į juvelyrinių dirbinių saloną Gintarei sužadėtuvių žiedo pirkti – metas pirštis!

Ir nuėjom. Abu išrinkom žiedą ir net ant jo piršto matavom, nes jo pirštai smulkesni nei maniškiai – Gintarei šis mano meilės simbolis, išrinktas kartu su tėčiu, tiko idealiai“, – smagią akimirką prisiminęs džiaugiasi Benas.

Jis mylimajai pasipiršo taip pat ne kur kitur, o ant jūros kranto. Toks jo žingsnis merginai buvo labai netikėtas, tačiau nepaprastai džiaugsmingas.

Pora sutarė vestuves atidėti metams, nes po sužadėtuvių abiejų laukė bakalauro darbų gynimas bei daug veiksmo padedant Žanui kurti naujas „Batų namų“ avalynės kolekcijas.

Vienintelis Žanas, lyg nujausdamas, kad jam laiko liko labai mažai, vis ragino jaunuolius atsidėti rimtesniems vestuvių planavimo darbams ir neatidėlioti šio svarbaus žingsnio.

„Tad šiandien, kai tėtis jau išėjęs, guodžia bent tai, kad jis net iki pačių menkiausių smulkmenų žinojo, kur ir kokia bus ši mūsų svajonių šventė“, – sako Benas.

Karantinas vos nesujaukė planų

Prie nuolatinių pokyčių pripratęs Benas sako, kad netikėtai prasidėjęs ir užsitęsęs karantinas, vos nesujaukė visų jų ilgai brandintų vestuvių šventės planų.

Nors šiandien šventė vyksta taip, kaip ir suplanuota, tačiau karantinas paliko ryškią žymę jaunosios šeimos gyvenime ir paženklino jų būtį naujais įvykiais.

Jauniesiems „Batų namų“ kūrėjams pavyko išvengti verslo sąstingio. Padarę rizikingą žingsnį ir prieš pat paskelbiant karantiną pristatę pirmąją savarankišką „Batų namų“ kolekciją jau be Žano darbų, jie neprašovė.

Gintarės sukurti ryškūs kolekcijos „Šešėliai“ modeliai sulaukė daug dėmesio ir užsakymų, tad tai leido nesustabdyti gamybos ir išlaikyti darbuotojus.

Be to, šiuo sudėtingu laikotarpiu gimė ir nauji projektai – jaunieji Maslauskai vieną bendrą sumanymą jau pradėjo įgyvendinti kartu su aktoriumi Audriumi Bružu, taip pat suplanavo, kaip artimiausiu metu bus pradėtas jų avalynės eksportas į užsienio šalis bei sumanė, ką dar, be jau gaminamų batų, pradės kurti dar po kelerių, o vėliausiai – po dešimties metų.

„Be to, tik dabar įsisąmoninau ir svarbiausią tėčio pamoką – kūrėjas turi kurti. Jam negalima dirbti jokių pašalinių darbų.

Tik tada, kai neribojama kūrėjo fantazija, kai nereikia jam pačiam galvoti, kaip ji bus įgyvendinta, galima pasiekti aukščiausią kūrybinį lygmenį, nuo kurio besąlygiškai priklauso sėkmė.

Saugau savo Gintarę ir neriboju jos kūrybinės laisvės tiek gyvenime, tiek kuriant avalynę pasitikiu savo mylimąja visu šimtu procentų“, – sako Benas.

Labiausiai vertina harmoniją

Žavioji nuotaka nelieka skolinga mylimam vyrui: „Mes abu pasitikime vienas kitu visu 100 procentų. Kitaip šiandien savo meilės nešvęstume.

Tiek darbe, tiek gyvenime esame vienas kitą papildantis duetas. Benas – ūmus, aš – rami. Aš kuriu batų vizijas, o Benas jas įgyvendina.

Harmonija, gebėjimas vienas kitą suprasti net iš žvilgsnio, mums yra didžiausia vertybė. Matyt, kiekvienas iš mūsų tai perėmėme iš savo tėvų ir tęsiame kurdami savo šeimą.

Kiekvienas iš mūsų užaugome skirtingose šeimose: maniškė – kiek ramesnė, Beno – nutrūktgalviška ir visuomet laviruojanti tarp kraštutinumų. Šeimose pasąmoningai išmoktos kiek skirtingos pamokos ir leidžia mums dviese išlaikyti pusiausvyrą ant vieno gyvenimo lyno“, – sako Gintarė.

Gyvenimas apsivertė dar iki vestuvių

Jaunoji nuotaka sakosi nebijanti jokių pokyčių ir jokių vėjų kartu su mylimuoju žengdama į naująjį gyvenimo etapą. Jos pasaulis, kaip ir Beno, jau ne kartą apsivertė visu 180 laipsnių dar iki vestuvių.

„Ir tam, žinoma, didžiausią įtaką turėjo Beno tėtis Žanas.

Nuo pat studijų pasirinkimo buvau tikra, kad būsiu kineziterapeutė – labai norėjau padėti žmonėms, man buvo labai įdomi žmogaus anatomija, nes ir pati sportavau, ir Benas žaidė krepšinį, tad kineziterapija buvo sportui artimas ir reikalingas mokslas.

Tik staiga viskas pasikeitė, kai Beno tėtis panoro man pagaminti mano svajonių batus.

Sužinojęs, kad Klaipėdoje baigiau Dailės mokyklą, jis pasiūlė man pačiai nupiešti, kokių norėčiau batų.

Kai pateikiau jam savo eskizus, maloniai nustebo. Pamatė, kad ypatingą dėmesį skiriu detalėms, spalvų ir faktūros deriniams, tad akimirksniu įžvelgė mano potencialą.

Nepastebimai pradėjau piešti ir gilintis į avalynės konstrukcijos niuansus.

Galiausiai baigusi antrą kineziterapijos kursą taip įsitraukiau į avalynės kūrimą, kad norėjau mesti kineziterapiją ir stoti į dizainą. Tačiau mano tėveliai nebuvo patenkinti tokiu sumanymu, o būtent Beno tėtis ir buvo tas žmogus, kuris atkalbėjo mane nuo šio žingsnio ir įtikino, kad turiu pabaigti tai, ką jau buvau įpusėjusi.

Mokslus pabaigiau, bet aiškiai supratau, kad ne kineziterapija, o batų kūrimas yra mano kelias“, – užtikrinta jaunoji Maslauskienė, jau nebegalinti bent kiek ilgesniam laikui atsitraukti nuo kūrybos, nes jos mintyse gimstančios idėjos tiesiog veja viena kitą.

Vietoj medaus mėnesio – nesibaigiantys darbai

Net ir po vestuvių Gintarė ir Benas neatitrūks nuo savo kūrybinių sumanymų.

Po gražios ir subtilios šventės Palangoje, jaunieji Benas ir Gintarė Maslauskai dar vos kelias dienas pasimėgaus saule ir jūra, ir net nesibaigus pirmajai savo santuokos savaitei, vietoj medaus mėnesio skubės namo į Kėdainius – Gintarės mintyse jau sudėliota gausybė naujų avalynės eskizų, kuriuos ji perkels ant popieriaus kurdama naują „Batų namų“ avalynės kolekciją.

Beno laukia ne menkesni iššūkiai – jam reikia užtikrinti sklandų dirbtuvių darbą, kuriose kasdien pluša šešiolika darbuotojų, siekti įgyvendinti savo vizijas ir tuo pačiu – tėčio svajonę – kad Kėdainiuose kuriami batai išplistų po visą pasaulį, o šalia Kėdainių, nuostabiame Česlovo Milošo Isos slėnyje, pagaliau būtų baigtos jaunosios Maslauskų šeimos namo statybos, kurias pradėjo, bet taip ir nespėjo pabaigti Žanas.

Benui gyvenimas skyrė ir kitą ne mažiau svarbią misiją – jam reikia pasirūpinti mama Jurgita ir padėti jai užauginti neseniai trečiąjį gimtadienį atšventusį broliuką Harį.