„Ilsėkis ramybėje“, – po žinios apie mamos Raisos Aleksandrovič mirtį socialiniame tinkle rašo atlikėjas Radži Aleksandrovičius. Nors su biologine mama jis augo tik iki dvejų metų ir ilgai nebendravo, vis dėlto netektis dainininką liūdina.

Pirmadienį Raisa bute rasta negyva. Šiuo metu vyksta tyrimas.

Su 43 metų R.Aleksandrovič kalbėjausi prieš dešimt metų, kai ji sukaupusi visą valią bandė kabintis į gyvenimą laisvėje, apie kurį žinojo tik iš televizoriaus ir detektyvų minkštais viršeliais.

Smulkutė, smalsi, atkakli ir labai labai švari. Kalinių globos draugijoje prisiglaudusi 43 metų moteris per pastaruosius 25 metus 15 metų buvo praleidusi kalėjime. Pirmą kartą ten pateko devyniolikos, o po to sugrįžo dar septynis kartus.

Kalbėjomės kelias valandas ir ji nuoširdžiai bandė kuo išsamiau atsakyti į mano pernelyg įmantrius klausimus. Per tą laiką labai atidžiai mane nužiūrinėjo.

Apie jos sūnų Radžį Aleksandrovičių išdrįsau paklausti tik pokalbiui įpusėjus.

„Prie šiukšlyno aš jo nepalikau, aš jį pagimdžiau“, – aiškino moteris. Jai tikrai buvo skaudu, kad taip mažai vertinama didžiausia dovana, kurią ji įteikė savo sūnui – gyvybė. Panevėžio kalėjime pagimdžiusios moterys būdavo raginamos leisti savo vaikus įvaikinti, bet taip jos nebetekdavo galimybės išeiti į laisvę anksčiau laiko: to galėjo tikėtis tik turintys vaikų kaliniai.

Paskelbus šį interviu „Lietuvos ryte“, prasidėjo sunkiai paaiškinami įvykiai.

Kalinių globos draugijai buvo pavykę sutvarkyti R.Aleksandrovič socialinį draudimą ir ji pirmą kartą gyvenime kas mėnesį gaudavo pinigų. Socialinių įgūdžių formavimo pratybose jai buvo pradėta aiškinti, kad nereikia išleisti visų pinigų ir kiekvieną mėnesį verta atidėti tam tikrą nustatytą pinigų sumą. O kitame lape surašyti, ką ji norėtų už tuos pinigus įsigyti.

Tai išgirdusi moteris linktelėjo galva ir parašė: „įsigyti kompiuterį, protezuoti dantis, nusipirkti automobilį“.

Visi gero linkintys pasimetė, nes nedrįso aiškinti, ką iš tikrųjų galima tikėtis įsigyti už menką pensiją.

Tačiau po „Lietuvos ryte“ paskelbto interviu į Kalinių globos draugijos kiemą įvažiavo vienas garsus televizijos žurnalistas. Po nelabai ilgų derybų jis grįžo su kompiuteriu. Tiesa, naujutėlaitėse dėžėse supakuotas kompiuteris buvo senas, bet mokytis vairavimo taisyklių tiko.

Tuomet atsirado odontologė, kuri perskaičiusi interviu pasisiūlė padėti. Taip buvo protezuoti dantys.

Visa tai man padarė tokį didelį įspūdį, kad pradėjau svarstyti, kaip gi R.Aleksandrovič įsigys automobilį. Pagalvojusi pasiūliau Raisai parašyti apie save knygą.

„Pusė tau, pusė man – man reikia automobilio“, – iš karto atsakė moteris.

Gal taip ir būtų atsitikę, bet ant kaklo buvau pasikabinusi itin akį traukiantį papuošalą, primenantį veidrodžio šukę. Nežinau, kas man atsitiko, bet akimirksniu nusikabinau tą papuošalą ir padovanojau Raisai. O kitą dieną supratau, kad linkiu jai visa ko geriausio, bet geriau nebandysiu jai padėti.

Vėliau girdėjau, kad ji įsidarbino siuvimo įmonėje, išsinuomavo kambarį, sulaukė savo draugės iš kalėjimo. Krizė prasidėjo, kai jos draugė norėjo linksmintis ir nebuvo linkusi kaip Raisa kabintis į gyvenimą. Kai draugė ją paliko, Raisa Aleksandrovič vėl pradėjo vartoti narkotikus.

 

Naujienų portalas lrytas.lt pateikia 2010-ųjų interviu.

„Baisu vien nuo minties, kad pradedu gyvenimą nuo nulio. Vis dar atrodo, kad susileisiu narkotikų, ir visos problemos išnyks. Tačiau taip nebenoriu daryti“, – ištarė tuomet dar 43 metų Raisa Aleksandrovič, Lietuvos publikos numylėtinio Radžio motina.

R.Aleksandrovič net svajonėse nesieja savo būsimo gyvenimo su pramogų pasaulio įžymybe tapusiu sūnumi, kurio ji neaugino.

Tačiau moteris kiekvieną šeštadienio vakarą įsijungia televizorių, transliuojantį šokių projektą, kuriame šoka Radžis.

Kalinių globos draugijoje prisiglaudusią moterį ši kelias valandas trunkanti televizijos laida atitraukia nuo įkyrių minčių apie narkotikus. Per Kalėdas bus jau keturi mėnesiai, kai ji ištvėrė be kvaišalų.

Net 15 iš 25 pastarųjų metų R.Aleksandrovič praleido Panevėžio moterų kalėjime. Pirmąkart už grotų pakliuvusi 19 metų, ji ten grįžo dar septynis kartus.

Tačiau dar niekada nebandė taip ryžtingai, kaip dabar, kovoti su savo priklausomybe.

– Kodėl nutarėte bandyti pakeisti savo gyvenimą būtent dabar? – paklausė „Lietuvos rytas“ R.Aleksandrovič, su kuria pokalbis prasidėjo lietuviškai, bet netrukus teko pereiti prie rusų kalbos.

– Bandyti – viena, o keisti gyvenimą – visai kas kita.

Tiesiog pavargau nuo kalėjimo ir tokio savo gyvenimo. Man – 43 metai, laikas pagalvoti ir apie save. Jeigu tik tai dar įmanoma.

Pusę gyvenimo praleidau kalėjime – pabūdavau kurį laiką laisvėje ir vėl grįždavau už grotų.

Manau, kad turiu labai stiprią valią. Be to, mane labai palaiko Kalinių globos draugija.

Čia visi su manimi elgiasi kaip su normaliu žmogumi. Nesvarbu, kad aš – buvusi kalinė, narkomanė, kad palikau sūnų vaikų namuose ir juo nesirūpinau. Jie supranta visas mano klaidas.

Be to, keistis paskatino ir sūnaus Radžio sėkmė – kažkaip nemalonu būti gilioje duobėje, kai tavo vaikas yra taip aukštai.

– O ką darydavote tuos kitus septynis kartus, kai atlikusi bausmę išeidavote į laisvę?

– Vogdavau parduotuvėse visokias smulkmenas: drabužius, kosmetiką, kavą ir visa tai perparduodavau.

– Ir jūsų nepagaudavo?

– Pagaudavo. Kartais net po kelis kartus per dieną. Bet už kremą ar kvepalus nesodina, nes nesusidaro pinigų suma, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Kai pavogdavau daugiau, patekdavau į kalėjimą. Galbūt daug kam pasirodys keista, tačiau ten visos mano problemos pasibaigdavo. Už grotų maitina, turi kur miegoti, ten šilta ir niekas tavęs neišvarys.

– Bet šįkart viskas buvo kitaip?

– Kai išėjau į laisvę, gavau pinigų tik bilietui iki Vilniaus. Dvi naktis praleidau autobusų stotyje, nežinodama, kur prisiglausti. Nei draugų, nei pažįstamų, juo labiau – giminių, kurie mane priimtų. Neturėjau pinigų net maistui.

Gerai, kad sutikau buvusią kalinę iš Panevėžio kalėjimo. Ji mane atvedė į Kalinių globos draugiją. Buvusius kalinius čia maitina ir su jais gerai elgiasi.

O jei būčiau likusi gatvėje? Būtų tekę eiti vogti tą pačią dieną.

– Ar jus dabar visi vadina Radžio motina?

– Atvirai kalbant, man tai jau gerokai nusibodo. Išėjusi į laisvę net gatvėje išgirstu klausimą: „Ar jūs Radžio motina?“

Ateinu į pamokas, o čia vėl girdžiu: „Ar matei, kaip Radžis vakar šoko?“

Man nepatinka tas dėmesys. Noriu būti savimi.

– Tad ar žiūrite, kaip šoka jūsų sūnus?

– Aišku, kad žiūriu! Man įdomu. Bet negaliu teigti, kad Radžis šoka geriausiai. Tikrai yra geresnių. Nežinau, kodėl tiek žmonių už jį balsuoja.

– O jūs pati ar balsuojate už Radžį?

– Ne. Jam ir be manęs užtenka balsų.

Kai kalėjime per televizorių pamatydavau savo veidą, kuris neretai būdavo rodomas kalbant apie Radžį, taip įsiusdavau, kad, atrodydavo, sudaužysiu tą televizorių.

Pasirodo, aš – blogiausia motina šalyje!

Tačiau jei būčiau pasiėmusi Radžį iš vaikų namų, neabejoju, kad ir jis būtų virtęs narkomanu, kaip ir visi kiti čigonai tabore.

Radžis galėjo tapti trečiąja kalinių karta.

Visa mano šeima – motina, sesuo, aš – sėdėjo kalėjime. Tik tėvas kalėjimo išvengė, nors visą gyvenimą vogė arklius. Pavogdavo, perdažydavo ir parduodavo.

– Ar savo būsimą gyvenimą bandysite sieti su sūnumis? Ar jų ieškosite, kai rasite darbą?

– O kam jų ieškoti? Jaunesnysis Edgaras yra įsūnytas. Aš jo nemačiau penkerius metus. Nenoriu traumuoti nei jo, nei jo įtėvių. Norėčiau jį pamatyti, bet tik iš tolo.

O vyresnysis Radžis nenori su manimi turėti nieko bendra. Prieš ketverius metus įžengęs į teismo salę su filmavimo kameromis jis pareiškė, kad net mano kapo neateis aplankyti.

– Gal dabar jis jau galvoja kitaip?

– Nemanau, kad jis pakeitė nuomonę. Globėja jam daro per didelę įtaką. Kas gi norėtų dalytis tokiais pinigais, kokius jis dabar uždirba?

Aš labai juo didžiuojuosi, bet tegul sau gyvena be manęs. Kiekvieną kartą matydama Radžį televizoriaus ekrane jaučiu, kad pinigai jį smarkiai gadina.

Tegul aš būsiu kalčiausia, nes palikau Radžiką, o jo globėja – šaunuolė. Tačiau gal globėja ir balsą jam davė?

– Įdomu, iš ko Radžis paveldėjo balsą?

– Kažkada visai neblogai dainavau. Laukdamasi Radžio nuo ryto iki vakaro dainuodavau ir šokdavau. Gal dėl to jis ir gimė toks judrus ir gyvybingas.

Visi žmonės tuomet man atrodė geri, visus mylėjau, visur man buvo gera.

– Kaip pirmąkart patekote į kalėjimą?

– Buvau 18 metų, kai motina išėjo iš Panevėžio kalėjimo ir atvažiavo į Baltarusiją, kur mane augino seneliai. Tada ji ir mane išsivežė į Lietuvą. Tąkart savo motiną išvydau pirmąkart.

Bet netrukus ji vėl sėdo į kalėjimą, o aš likau visiškai viena.

Nė pusmetis nepraėjo – aš irgi atsidūriau kalėjime. Dėl savo vyro, Radžio tėvo, buvau nuteista kalėti 8 metus.

Su savo būsimu vyru susipažinau, kai jis buvo ką tik išėjęs iš kalėjimo, kur praleido 7 ar 8 metus. O po kelių mėnesių jau buvome teisiami dviese.

Tuomet buvau vos 19 metų. Mane teisė už plėšimą ir įsilaužimą: vieną kartą sudaviau – ir jau plėšimas! Vyras buvo nuteistas už žmogžudystę ir gavo 15 metų.

Radžis gimė kalėjime, o dvejų metų buvo perkeltas į vaikų globos namus. Daugiau jo nemačiau.

– Kodėl neleidote Radžiui gyventi su jo turtinguoju seneliu, vyro tėvu, kai šis prašė?

– Nežinau, kodėl. Nenorėjau niekam jo atiduoti ir niekam neleidau jo įsūnyti.

Tai buvo mano pirmas vaikas ir nenorėjau su niekuo juo dalintis. Gal todėl, kad buvau jauna, nemaniau, kad viskas taip susiklostys.

Po septynerių metų išėjusi į laisvę nuėjau į vaikų namus, kur augo Radžis. Man pasakė, kad turiu prisiregistruoti, susirasti darbą – tik tada galėsiu pasiimti savo sūnų.

O kaip man tą darbą rasti? Juk jaučiausi kaip iš mėnulio nukritusi. Kol kalėjau, pasikeitė valstybė. Nemokėjau lietuviškai ir darbo net neieškojau.

Tais laikais buvusius kalinius iš visur varydavo lauk. Gyvenau gatvėje. Nei giminių, nei pažįstamų – visiškai viena. Ką galėjau savo sūnui pasiūlyti? Todėl jo ir nepasiėmiau. Niekas ir nebūtų man jo atidavęs!

– Ką veikėte?

– Sunku net prisiminti, ką tuomet veikiau išėjusi į laisvę. Nuvykau į Šiaulius ir ten pradėjau vartoti narkotikus.

Štai ir visas mano gyvenimas. Pabandžiau, patiko ir pradėjau. O tuomet jau apskritai niekas neberūpėjo.

Mano sesuo Zemfira pasikorė Panevėžio kalėjime. Pustrečių metų kalėjome kartu. Ten pirmą kartą viena su kita ir susitikome.

Mane išleido anksčiau, nes pritaikė amnestiją. Po kurio laiko išgirdau, kad ji nusižudė. Nežinau, kodėl taip pasielgė. Visi pasakoja skirtingai.

Turiu draugių, bet visos jos – iš Panevėžio kalėjimo.

– Pažįstami teigia, kad kalėjime praleisti 15 metų jūsų visiškai nepasendino...

– Sakoma, kad kalėjimas saugo žmogų. Ten reikia laikytis režimo: laiku keliesi, laiku valgai. Paklusti taisyklėms, kurias nustatė administracija ir kalinės.

Moterų kalėjimas – tai ne vyrų. Kalinės nėra tokios sužvėrėjusios, ten naujokių neskriaudžia. Būna, kad atima drabužius, bet tik jei greta nėra žmogaus, kuris užstotų.

Kalėjime kur kas daugiau draugiškumo nei laisvėje. Jo sienos žmones sujungia, vienas kitam tampame tarsi giminės. Vienos kitoms padedame.

– Ar kalėjime irgi vartojote narkotikus?

– Kartą ar du per mėnesį susileisdavau. Tiesiog iš neturėjimo ką veikti.

– Ką dabar veikiate kiauras dienas?

– Vaikštau į pamokas. Mokausi lietuvių kalbos ir matematikos.

Po to ateina psichologas, duoda užduočių. Mes aiškiname, kas mums patinka, kas nepatinka, ką norėtume veikti.

Laikas prabėga labai greitai. Nors tris valandas galiu negalvoti apie savo problemas. Jei sėdėčiau nieko neveikdama, seniai būčiau neišlaikiusi ir vėl būčiau puolusi prie narkotikų.

Kreipiausi dėl nedarbingumo nustatymo, nes mano kojos žaizdotos. Sunkiai vaikštau, negaliu stovėti.

Užsiregistravau darbo biržoje. Prašiau padėti rasti darbą, kurį galėčiau dirbti pusę dienos.

Noriu gyventi kaip visi normalūs žmonės. Dirbti, po darbo grįžti namo.

Žinoti, kad turiu darbą, kad ką nors gyvenime pasiekiau. Gal tuomet atsiras daugiau žmonių, kurie norės su manimi bendrauti? Susidarys kitas žmonių ratas, kitokia aplinka.

– Ką norėtumėte dirbti?

– Kalinių globos draugijoje lankiau siuvimo kursus, gavau siuvėjos diplomą. Be to, septynerius metus siuvau Panevėžio kalėjime. Taigi siuvimo mašinų nebijau, galiu siūti.

– Ar ketinate aplankyti savo artimuosius Baltarusijoje?

– Nenoriu ten važiuoti ir nevažiuosiu. Per daug metų praėjo, kai iš ten išvykau. Net nežinau, ar mano tėvas dar gyvas. Bet turėtų būti tetų, pusbrolių ir pusseserių.

– Ar per 15 metų Panevėžio kalėjime jūsų niekas nemokė kalbėti lietuviškai?

– Ten visos kalinės bendrauja tik rusiškai. Net lietuvės kalbasi rusiškai.

Darbuotojai kalba lietuviškai, bet su kaliniais bendrauja ir rusiškai. Bibliotekoje yra pakankamai rusiškų knygų. Tik rusiškų televizijos kanalų nematome.

– Kas jums padeda negalvoti apie savo problemas?

– Skaitau detektyvus.

– Visa Lietuva aptarinėja kitą detektyvą – Irmos Jurgelevičiūtės istoriją. Ar girdėjote apie tai?

– Manau, kad ji tuos pinigus paėmė. Kas ji per paukštė, kad nesusiviliotų tokiomis pinigų sumomis: iš vieno – tūkstantis litų, iš kito – tūkstantis, iš trečio – 500! Aš jos vietoje irgi susigundyčiau.

Dar ne tokie žmonės paslysta. O ji paprasta dainininkė – kodėl negali vogti? Jei kas turi kvepalus, kurie daug brangesni nei jos, – kodėl jų negali paimti? Kodėl jie tokius gali turėti, o ji – ne?

Lietuvos kalinių globos draugijos socialinės priežiūros centro direktorė Milda Bliumenzonienė yra taip pat kalbėjusi apie Raisą.

„Man atrodo, R.Aleksandrovič jau pajuto kitokio gyvenimo skonį. Svarbiausia, kad moteris turi labai stiprią motyvaciją pradėti gyventi kitaip. Nuo pat pirmo susitikimo ji vis klausinėjo, kada turės išeiti iš kambario, kuriame apsistojo Kalinių globos draugijoje.

Supratau, kad jai baisu. Atsispirti pagundoms likus vienai tikrai nelengva. Stengiamės ją užimti nuo ryto iki vakaro. Ji lanko socialinių įgūdžių formavimo pratybas, teisinio ugdymo, lietuvių kalbos ir matematikos pamokas, mokosi siūti, kalbasi su psichologe. Taip pat pati verda sau valgyti.

Mūsų draugijos nariai stengiasi eiti greta žmogaus ir uždegti jam norą gyventi, o vėliau paskatinti žiūrėti į save kaip į žmogų, kuris gali ką nors nuveikti.

Todėl siekiu, kad R.Aleksandrovič pasijustų reikalinga. Kad ji pradėtų geriau save vertinti ir atsistotų ant savo kojų – kad ir kokios jos būtų.

Atlikdamas bausmę Lietuvos įkalinimo įstaigoje žmogus nuolat girdi, kad išėjęs į laisvę galės mokytis, dirbti, gauti pašalpą.

Bet kai atsiveria kalėjimo vartai ir išeina į laisvę – jis nesupranta, kur tas puikusis pasaulis, kurį jam žadėjo. Šalta, pinigų nėra, nesipraususio ir neišsimiegojusio niekas nenori priimti į darbą.

O kai viltys sudūžta, jis eina keršyti, nes liko apgautas.