„Žmona prieš mirtį sakė padariusi viską, ką norėjo, o aš – dar ne viską. Ji taip ir pasakė: „Tu padarei dar ne viską, saugok save“, – LRT.lt kalbėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas 87 metų V.Landsbergis.
„Iškeliavo mama, ramiai, taikoje. Kai dar galėjo kalbėti prieš porą savaičių, pasakė, kad yra labai dėkinga Dievui, nes viską padariusi, ką planavo ir norėjo. Ilsėkis, geroji mano“, – feisbuke rašė G.Ručytės-Landsbergienės ir V.Landsbergio sūnus Vytautas V.Landsbergis.
„Tai didelis žmogus, kuris gyveno ne dėl turto, ne dėl garbės, ne dėl pinigų, ne dėl intrigų, ne dėl valdžios, bet dėl idealo, meno, dvasinių dalykų. Tokių žmonių labai mažai“, – kalbėjo dirigentas Donatas Katkus.
Jis su G.Ručyte-Landsbergiene buvo pažįstamas nuo 1964 metų ir nuolat palaikė ryšį, o pastaruoju metu bendravo daugiau.
Pasak D.Katkaus, G.Ručytė-Landsbergienė buvo valinga ir principinga idealistė, koncertavo su visais geriausiais Lietuvos dainininkais.
Ištikimai tarnavo muzikai
G.Ručytė-Landsbergienė visą gyvenimą ištikimai tarnavo muzikai. Jos muzikinę karjerą nutraukė tik prieš keliolika metų viena po kitos užklupusios sunkios ligos.
Į gimtųjų Anykščių sceną ji pirmą kartą kopė būdama aštuonerių. 1938 metų vasario 16-ąją surengto Lietuvos Nepriklausomybės Akto 20-mečio minėjime akompanavo vyrų chorui, po to dar solo paskambino Franzo Schuberto serenadą.
Muzika ją lydėjo visą gyvenimą, padėjo sunkiausiomis akimirkomis, netilo ir Sibiro platybėse. Kai 1949 metais ištrėmė Ručių šeimą, Gražinai buvo devyniolika metų.
Irkutsko srityje jai teko paragauti žvejės, kolūkietės duonos, padirbėti mokytoja. Moteris visą gyvenimą džiaugėsi, kad per aštuonerius Sibire praleistus metus šaltis ir sunkus darbas nepažeidė rankų.
Studijas pradėjusi Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), jas tęsė Lietuvoje. Akompaniatore, koncertmeistere dirbusi G.Ručytė-Landsbergienė surengė daugybę rečitalių su žinomais šalies atlikėjais. Tik prieš dvylika metų ji paliko dėstytojos darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Man pasisekė, kad turėjau progą daug metų groti. Didelė laimė, kai gali daryti tai, ką labiausiai mėgsti“, – yra sakiusi G.Ručytė-Landsbergienė.
Pildė dvasios skrynelę
„Susitikau su žmogumi, su kuriuo buvo įdomu bendrauti, – apie pažintį su būsimuoju vyru V.Landsbergiu „Lietuvos rytui“ yra pasakojusi G.Ručytė-Landsbergienė. – Tuomet Vytautas pradėjo savo ilgalaikę kovą norėdamas išsamiai pristatyti kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą. Aš jam padėjau.
Be to, buvau neseniai grįžusi iš Sibiro, kur susipažinti su dailininkų Vincento van Gogho ar Paulio Gauguino kūryba neturėjau galimybės, o Vytautas turėjo krūvą meno albumų. Vis pildžiau savo dvasios skrynelę. Vytautas tapo tuo papildančiu šaltiniu.“
Jųdviejų šeimos gyvenimas prasidėjo kukliai. Pirmąsias savo Kūčias jie valgė kambarėlyje pusrūsyje ant kartoninės dėžės pasitiesę Sibire Gražinos siuvinėtą staltiesę. O pirmas baldas, kurį pora įsigijo, buvo rašomasis stalas, nes V.Landsbergiui reikėjo dirbti.
Veikloje it voverė sukosi ir Gražina, tad įtemptas gyvenimas padėjo kai kada nekreipti dėmesio į buities arba tarpusavio santykių smulkmenas.
Pianistė savo dieną ir vakarą skirdavo ne tik koncertams ir repeticijoms – namuose jos laukė tokie pat buities darbai kaip ir visų moterų, o svarbiausia – augo dukra Birutė ir sūnus Vytautas.
Tiek anksčiau, tiek pastaraisiais dešimtmečiais, kai buvo vyro kovų bendražygė, G.Ručytė-Landsbergienė stengėsi išlaikyti savąjį aš, neapleisti profesijos.
„Lydėti vyrą nėra didelė vertybė. Stengiausi nepamesti savęs, nes aptarnaujantis personalas niekam neįdomus“, – yra sakiusi G.Ručytė-Landsbergienė.
Tad moteris labai džiaugdavosi, kai gaudavo progą koncertuoti, nors ligos gviešėsi atimti grojimo džiaugsmą.
Buvo vyro palydovė
„Mūsų gyvenimas tada pasikeitė – laisvo laiko nebeliko, o juk jau buvome šešiasdešimtmečiai.
Išgyvenome didelį virsmą“, – taip apie Atgimimo laikus yra kalbėjusi G.Ručytė-Landsbergienė. Apie tuos laikus ji su režisiere Agne Marcinkevičiūte 2013-aisiais sukūrė dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“.
„Buvome akylai stebimi, kontroliuojami, greitai pritaikomi apribojimai eiti tam tikras pareigas, taip pat išvykti į užsienį. Juk žmogų iš darbo atleisdavo vien todėl, kad jis atėjo į mitingą! Net ir taip nekaltai pareikšti savo pritarimą buvo pavojinga“, – po filmo premjeros yra pasakojusi pianistė. Ji nuo 1988-ųjų lydėdavo vyrą, kuris daug važinėdavo po Lietuvą, – aiškino laisvės siekius ir stengdavosi įkvėpti žmones tikėti laisve.
Daugelyje susirinkimų G.Ručytė-Landsbergienė dalyvaudavo ne tik kaip laisvės šauklio žmona, bet ir kaip pianistė. Vyko įvairių teminių koncertų, susibėgdavo daug žmonių.
Iki tol pernelyg nekeliavę po užsienį, nes geležinė uždanga sunkiai prasiverdavo Sibiro tremtinių dukrai, Gražina su Vytautu vis dėlto išsiveržė į svečias šalis. Kaip tai jiems pavyko, iki šiol daugeliui yra mįslė.
1989 m. jie viešėjo JAV – tai jau buvo Lietuvos atgimimo metai.
Dažniausiai keliaudavo vos su keliasdešimčia dolerių kišenėje.
Kaip jautėsi moteris, eidama į priėmimą Jungtinių Amerikos Valstijų Senate ar pas Ispanijos karalienę Sophią?
„Jokių specialių apdarų neturėjau, bet koncertuodavau, galėjau pritaikyti scenos drabužius. Be to, turėjome didį tikslą. Svarbiausia buvo pasakoti, kurti Lietuvos įvaizdį ir aiškinti tikslus.
Pamenu, pas Paryžiaus mero Jacques’o Chiraco žmoną Bernadette Chodron de Courcel nuėjau vilkėdama perkelinę suknelę ir gražiai susišukavusi. Visai gerai atrodžiau. Jaučiau atsakomybę ne išsipuošti, o atstovauti tautos mentalitetui ir įvaizdžiui“, – yra pasakojusi G.Ručytė-Landsbergienė.
Toli gražu ne apie apdarus buvo kalbama bet kokių viešnagių metu, kad ir kur jos būtų vykusios. Ir prie vakarienės stalo virė darbas.
Mažų nesklandumų dėl aprangos lietuvei iškilo tik Ispanijoje, kai su vyru buvo pakviesta į karaliaus Juano Carloso I ir karalienės Sophios priėmimą.
„Tai buvo nelauktas kvietimas labai karštą dieną. Šiam priėmimui aš nebuvau gerai pasiruošusi, bet, manau, gėdos nepadariau. Tada supratau, kad pribrendo laikas papildyti garderobą, – grįžusi namo nuskubėjau pas siuvėją“, – yra prisipažinusi G.Ručytė-Landsbergienė.
Ilgainiui kelionės tapo dar viena pianistės aistra.
G.Ručytė-Landsbergienė niekada nemėgo poilsinių išvykų, kai tik gulima paplūdimyje nieko neveikiant. Net ir turėdama sveikatos problemų ji visada verždavosi į pažintines keliones.
„Nuo vaikystės žavėjausi Rytais. Kadangi buvau grįžusi iš tremties, ilgai neturėjau teisės išvykti į užsienį. Tik 1976 metais su menininkų grupe pirmą kartą išvykau į Indiją. Tai, ką išvydau, iki šių dienų savyje nešioju“, – yra pasakojusi G.Ručytė-Landsbergienė.
Kruvinąją naktį didžiavosi
Kokia slegianti yra vienatvė, G.Ručytė-Landsbergienė kaip niekada anksčiau esą pajutusi, kai 1991-ųjų sausio 8 dieną jos vyras V.Landsbergis, tuometis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, namų lovą iškeitė į sustumtas kėdes parlamento rūmuose – nakvoti viena ji nebuvo pratusi.
Nors pora palaikė ryšį telefonu, pianistė nesijautė nei rami, nei saugi. Kai nutrūko Vilniaus radijo ir televizijos transliacija, laikas tarsi sustojo, o naujienų ėmė stigti lyg oro.
Iš Seimo apie trečią nakties paskambino Vytautas ir juodu atsisveikino, jei gyvenime daugiau nebesusitiktų. Po pokalbio su vyru pianistė nuolat sukiojo radiją tikėdamasi naujienų apie įvykius.
Tik paryčiais ji išgirdo kalbant Sitkūnų radijo stotį – jaudinantį kreipimąsi į pasaulį su paaiškinimu, kas vyksta.
Jaukus šeimos butas sostinės Žvėryno rajone tomis dienomis įgavo kitokį veidą: svetainės langus užrėmė spinta, į kambarius šeimininkė nebeužeidavo. Saugiausiai ji jautėsi belangiame koridoriuje – toliau nuo pašalinių akių, akmenų ar šūvių.
Tuo metu V.Landsbergiui rūmuose buvo įrengta dušo kabina ir miegamasis. Apsauga jo net trumpam neišleisdavo į namus.
„Būtiniausius daiktus Vytautui buvau nunešusi, o savus taip pat susikrovusi, jei staiga tektų vykti, kur šalčiau. Aišku, apie tremtį, kurią jau buvau patyrusi, tuomet nuolat negalvojau. 1991 metų sausio 13-ąją labiau didžiavausi, kad esu lietuvė“, – yra teigusi pianistė.
Nustatė onkologinę ligą
„Mano gyvenimas – Dievo rankose. Kai sergu tokiomis ligomis, niekas nuo manęs nebepriklauso. Viską padariau, kas buvo gydytojų liepta. Esu jau tokio amžiaus, kai mano kelias liko trumpas“, – 2012 metais kalbėjo G.Ručytė-Landsbergienė, kuriai 2011-ųjų viduryje medikai nustatė kraujo vėžį.
G.Ručytei-Landsbergienei nemažai sveikatos problemų likimas pamėtėjo ir anksčiau. Ji patyrė dvi širdies operacijas. 2009-ųjų gruodį jai ir prezidento Valdo Adamkaus žmonai Alma buvo įstatyti širdies stimuliatoriai.
Rūpinimasis V.Landsbergio fondo veikla G.Ručytę-Landsbergienę įsukdavo taip stipriai, kad ji kuriam laikui net pamiršdavo savo ligas.
Bendravimas su labdarą fondui skiriančiais žmonėmis, įvairūs projektai, skirti sunkiai sergantiems vaikams ir gabiems moksleiviams, jai suteikdavo optimizmo ir jėgų. Tokia veikla prilygo geriausiems vaistams.
Bent jau iki 2011-ųjų birželio, kai kirto dar vienas likimo smūgis – gydytojai nustatė onkologinę ligą. „Jie mane traukė iš duobės – neleido ateiti pesimizmui“, – taip artimųjų globą sudėtingo, ilgo gydymo metu yra apibūdinusi G.Ručytė-Landsbergienė. (LR)
Išskirtinį dėmesį rodė lietuvių kūriniams
G.Ručytė-Landsbergienė, viena žymiausių lietuvių pianisčių-koncertmeisterių, gimė 1930 m. sausio 28 d. Anykščiuose. Jos sceninė karjera, galima sakyti, prasidėjo 1938-ųjų vasario 16-ąją, kai būdama aštuonerių pirmą sykį akompanavo vyrų chorui gimtajame mieste.
Netrukus koncertmeisterės patirtį ji kaupė Panevėžio muzikos mokykloje akompanuodama dėstytojams, Kauno konservatorijoje dirbdama vokalo klasėje: čia jau akompanavo žymiems solistams A.Staškevičiūtei ir J.Babravičiui, skambindavo koncertuose solo.
Pianistės studijas ir koncertinę veiklą 1949-aisiais nutraukė tremtis į Sibirą, trukusi beveik devynerius metus. Tačiau ir ten ji tęsė muzikos studijas: iš pradžių – Irkutsko muzikos mokykloje, vėliau – Sverdlovsko konservatorijoje.
Grįžusi į Lietuvą muzikė su pagyrimu baigė B.Dvariono fortepijono klasę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, beveik 30 metų dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre, apie 20 metų dėstė Konservatorijoje.
Sunku būtų išvardinti visus dainininkus, kuriems ji yra padėjusi rengti koncertų programas ir operų partijas. Tarp jų buvo A.Kučingis, V.Noreika, V.Daunoras, G.Apanavičiūtė, I.Milkevičiūtė, G.Grigorianas, G.Kaukaitė, B.Almonaitytė, R.Maciūtė, J.Leitaitė, P.Schreieris. Su įvairiais solistais G.Landsbergienė surengė per 400 koncertų, įrašė 10 plokštelių, pristatė daugiau kaip pusšimtį lietuviškų premjerų.
Nuo 1991 m. ji buvo V.Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti neįgalius vaikus, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.
