„Kartais širdyje mums skauda žaizdą, kurios iš tiesų nėra“ – viename anksčiau skaitytame straipsnyje taiklia įžvalga pasidalino psichologas Arūnas Norkus. Skausmingai taiklu, tada skaitydama pagalvojau.
Maniau, kad taip panašiai skauda ir man – įsivaizduojamą žaizdą, atsivėrusią nuo susikaupusių išgyvenimų. Ir kaip sakė A. Norkus, vaistų nuo to skausmo, deja, nėra, reikia prisiminti ir išsiverkti.
Bet varginančiai stipriam širdies plakimui vis nepraeinant, prieš kurį laiką nusprendžiau apsilankyti pas gydytojus.
Bėganti širdis – poetiškai pavadino daktarė, atlikusi echoskopiją. Tada sekė dar vienas vizitas, po to – kitas.
Kaip poetiškai, kaip romantiškai skamba – pagalvojau tada. Bėganti širdis... Bet tikrai, kaip gražiai skamba – tiktų emailui ar kokiam slapyvardžiui begantisirdis@gmail.com
arba „Naujausia Bėgančios širdies knyga – tarp perkamiausių šalyje“.
Bet poezijos čia mažiau. Pastovi tachikardija.
Išėjau iš gydytojos, atsisėdau į mašiną ir kad pasileidau žliumbt.
Širdis siautėja dar labiau. Apima baimė. Kiek galima? Kas dar? Pastaraisiais metais aš kaip tankas važiavau per visas mane užgriuvusias bėdas – nuo tėvų sveikatos sutrikimų iki iššūkių darbe, nuo asmeninių dramų iki... Iki visko. Galų gale, man tik neseniai suėjo 29.
29 metų moteris ir kardiologinės bėdos? Rimtai? Nors nieko labai tragiško, bet juk kiek ankstoka tokių metų pult į širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupę. Laiku pagavau savo bėglę širdį. Tiksliau, pabaisą, kuri ją veja iš ten. Stresą.
Stresas yra galingas žudikas. Jis mėgsta agoniją, lėtą, skausmingą veikimą. Kita vertus, kaip sako profesionalai, jokio streso nepatiria tik jau numirę. Gyventi visiškai be jo neįmanoma, bet reikia išmokti jį valdyti, reikia išmokti savo gyvenimą kreipti ta linkme, kurioje jo mažiau. Arba mokėti stresą paversti maloniu jauduliu, skatinančiu judėti į priekį.
Aš mokėjau taip. Tikrai mokėjau. Daug kam patardavau – stresas, jei tik gebi jį pažaboti ir valdyti, yra labai geras stimulas, jis užveda daryti! Bet mano pastarųjų metų vaga buvo, švelniai tariant, duobėta, o ją lydėję įvykiai išsprogdino labai daug nervų. Nejučia aš pamečiau pavadėlį, kuriuo iki tol kaip šuniuką vedžiojau stresą sau palankiais keliais. Atrodo, tas mažas, išdresuotas šunytis, kuris tarnavo man, užaugo į didelį, nevaldomą žvėrį ir pargriovęs mane ant žemės ėmė tampyt neaiškiais keliais.
Aš nesu iš tų, nuolat verkiančių ir besiskundžiančių, bet tam tikru metu jau buvau pradėjus savęs gailėt. Tačiau gavau labai taiklų spyrį į šikną. Arba, į širdį. Taigi šiandien aš tariu sau: aš turiu gyventi kitaip. Aš turiu susivokti, kas yra protingos darbo apimtys ir kokios yra mano galimybės bei ribos – kai kurių aš tiesiog niekada neperlipsiu, kiek besistengčiau. Aš turiu mesti rūkyti, nes cigaretės žudo. Aš turiu ryžtingai užverti duris žmonėms, kurie yra žalingesni ir už nikotiną.
Aš visada maniau ir taip pat vertina mano aplinka, jog „kas kas, bet Vaida tai susitvarkys, susidėlios, viską išspręs“ ir taip toliau. Ir taip, aš tą tikrai moku. Dažnoj sudėtingoj situacijoj mano pasimetimas trunka labai trumpai ir greit prasideda veikimas, problemos likvidacija. Tik neseniai aš supratau, kad nesu robotas ir jei kai kada atrodė, kad štai, krizė sutvarkyta, nebūtinai tą jautė mano pasąmonė ir širdis. Viskas kaupėsi ir prisikaupė taip, kad virsta per kraštus.
Kodėl visa tai rašau? Nes noriu išsilaisvinti. Aš pati, arba gyvenimo aplinkybės, arba jos kartu su manimi priešaky, išdresavo mane viešai akcentuoti tik tai, kas džiugina, kas pavyko, kas pasisekė. Man gėda prašyti pagalbos, man gėda pasiguosti. Nemoku.
Gražios atostogų nuotraukos, dailiai nugrimuotas veidas, vaiko juokas, sėkmingi darbai, skanūs patiekalai socialiniuose tinkluose... O juk yra ir kita pusė, nes gyvenimas kupinas visko. Mus labai kamuoja baimė būti per mažai sėkmingam, per mažai gražiam, per mažai sveikam. Šią baimę patys skiepijam vienas kitam, ir patys nuo jos po to kenčiam.
Dėl to polinkio demonstruoti tik savo sėkmę, turbūt daug kas ir šiandien galvoja, kad aš – tik jauna moteriškaitė, nerūpestingai besidžiaugianti gyvenimu. Nes aš juk niekam niekada nesiskundžiu ir neverkiu, nei soc.tinkluose, nei kitose viešose platformose nepasakoju apie kasdieninį juodą darbą.
Iš tikro, tai eikit jūs šikt, kurie taip galvoja bei pagaliau apsidairykit po savo kiemą. Artimiausi žino, kiek kiekvieną mielą dieną mano galvoj nerimo dėl kitų ir, aišku, savo gerovės. Daug kas nežino, kiek man reikia vargti, kad kas mėnesį mano įmonė turėtų iš ko mokėti atlygius, valstybei – mokesčius. Jūs nežinot, kiek aš sudoroju savo nervų, kad nei vienam apmokėjimas nevėluotų, kad viskas vyktų sklandžiai, tvarkingai.
O tada dar kartas nuo karto nutinka taip, kad nugirsti kokią besmegenę iškamšą už nugaros tave vadinant žodžiais, kurie taikliausiai apibūdina ne ką kitą, o ją pačią. Na, bet matyt, ne veltui už nugaros – ten, kur tokioms ir vieta. Bet gal visgi jūs ten, užnugary, geriau toliau rūpinkitės savo lūpų injekcijomis ar drabužėliais, kitkam galvelėse tiesiog trūksta apsukų.
Bet grįžkim prie esamų ir tariamų širdies žaizdų, per daug dėmesio niekalams. Aš perdegiau ir nebesigėdiju to pripažinti, nes išties stiprus žmogus yra tas, kuris drąsiai apnuogina savo silpnybes, nesėkmes, klaidas, o ne paniškai jas maskuoja ir sudužusį savo pasaulį vis aplipdo gražiu, bet itin trapiu fasadu.
Įtrūko mano sienos, bet būklė ne avarinė. Susitvarkysiu. Tačiau šiandien aš labai labai noriu pailsėti. Ir nebesigėdyti, kad ne viskas sekasi ir man.
Nuo rytojaus aš – išsiskyrusi moteris, ir tai, ko gero, dar viena etiketė, kurios svoriui atlaikyti reikės irgi nemažai jėgų. Bet kaip rodo gyvenimas, ir kai kuriems vyrams net ir iki trapiausios moters dar toli kaip iki mėnulio – jie tokie skysti, kad čia net nereikia takoskyros tarp pasenusių klišių vyriška/moteriška. Jie tiesiog bailiai, mirštantys kas kartą, kai pabūgsta, išsigąsta, pameta kontrolę. O bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą – sakė dėdė Šekspyras. Tokie pasimąstymai lydi šią Moters dieną.
Su kovo 8-ąja visas. Laimingai ištekėjusias ir išsiskyrusias. Įsimylėjusias ir vienišas. Laimingas ir pasiklydusias kely. Skardžiai besijuokiančias ir tyliai verkiančias. Kaip visada prisimenu pažvelgus į tatuiruotę ant rankos – this too shall pass. Ir laimė, ir kančia – viskas praeina. Tad laimingoms – džiaukitės, ką turit šiandien, nusivylusioms – viskas bus gerai. Jei ne šiandien ir ne ryt, tai labai greitai“, – mintimis dalinosi ji.
