Iki šiol garsios pavardės naštą nešęs vyras visuomet stengėsi įrodyti, jog viską pasiekti gali pats. Gyvenimo patirtys jam suteikė ne tik džiugių, bet ir skaudžių akimirkų. LRT laidai „Stilius“ Simonas atskleidė, kaip jautėsi pirmuosius mėnesius po tėvo netekties.
„Pirmus tris mėnesius jaučiausi visiškai nereikalingas, nenorėjau būti, nenorėjau nieko daryti. Visaip save gadinau, niokojau ir bandžiau suprasti, kam aš čia turiu stengtis, nes išėjo svarbiausias žmogus mano gyvenime.
Kai ėmiau blaiviau galvoti, tuomet viską susidėliojau: kodėl taip buvo, iš kur tas ryšys kažkoks ir supratau, kad tiesiog viskuo norėjau dalintis su tėčiu. Ir tas profesijos pasirinkimas buvo labai tikslingas. Norėjau, kad manimi didžiuotųsi. Gal dėl to, kad trūko to augant“, – LRT laidoje sunkiai rinko žodžius Simonas.
Juodu su teatro legenda Arūnu Storpirščiu buvo be galo artimi. Lygiai prieš metus kino ir teatro aktorius paliko šį pasaulį, o Simonas iki šiol negali patikėti, kad neteko brangiausio savo žmogaus.
„Nebūna savaitės, kad aš kokius du ar tris kartus neimčiau telefono ir nebandyčiau paskambinti tėčiui ir tik vėliau pagalvočiau, kad blemba... Taip būna kiekvieną savaitę. Gerdavom kavą senamiestyje, nes abu labai jį mylim. Abu čia užaugę. Turėjom porą mėgiamų kavinių centre, atsisėsdavom, gerdavom kavą, kalbėdavom.
Tiesiog labai aukštame lygmenyje buvo mūsų bendravimas. Kartais galėdavome ir nieko nekalbėti. Nejaučiau jokios įtampos, reikalo. Ką iš jo išmokau, tai tylėti ir gerai jaustis, man ir dabar nėra būtina šnekėti. Ir su juo va taip. Jei būdavo susitikimas su juo dienos metu valandai, tai jis sakydavo: „O, tai aš važiuoju į knygyną, knygų, gal nori susitikt kavos“. Aš visuomet sutikdavau, jei tik galėdavau. Susitikdavom, pabūdavom valandą, aptardavom sportą, futbolą, pasišnekėdavom ir atsisveikindavom ir puikiu jausmu gyvendavom iki kito susitikimo“, – prisiminė Simonas.
Vyras išsaugojo puikius santykius su tėčiu net jam išsiskyrus su Simono mama Vijole Parutyte.
Pasak Simono, kaip ir kiekvienam vaikui, sulaukti daugiau tėvo dėmesio jam – labai norėjosi. Ypač ir dėl to, kad prieš dešimtmetį netikėta mamos mirtis jauną aktorių privertė vertinti santykį su tėvu.
„Tėtis buvo mano gyvenimo desertas. Aišku, norėdavosi dažniau ir daugiau laiko su juo praleisti, tačiau visi turime savo gyvenimus, savo pasirinkimus ir už tai aš jo niekada nekaltindavau.
Stengiausi bent jau paskutiniu metu, kai mamos nebeliko, persisotinti buvimu kartu. Gal ir jisai suprato jau, kad turi dar laipteliu aukščiau palipėti mūsų santykiai. Paskutinius dešimt metų jis man buvo artimiausias žmogus“, – kalbėjo jis.
Arūnas su Simonu pasimatydavo ne tik mieste, bet ir teatro scenoje. Jie abu buvo „Jaunimo“ teatro aktoriai, tačiau sceną Simonas matė nuo pat vaikystės. Visa tai jį įtraukė taip, kad po mokyklos net nedvejojo, kokią profesiją pasirinkti.
Tiesa, nuo aktorystės tėvas sūnų bandė atkalbėti, o ir pačiam Simonui studijuoti „Muzikos ir teatro“ akademijoje nebuvo lengva dėl garsios pavardės. Jis nuo pat pirmųjų dienų buvo stebimas po padidinamuoju stiklu ir suprato, jog pats turės įrodyti, ar yra tinkamas teatrui.
„Ateini ir iš karto su etikete. Aš gyvenau su savo gimine ir tai man buvo elementaru, juk pats neklijavau sau etikečių, todėl man labai norėjosi įrodyti, kad ne tik pavardė yra, o ir dar kažkas daugiau. Juokaudavom mes kartais akademijoje... Yra toks išsireiškimas – ar tu žinai kas mano tėvas. Tai čia jis labai tikdavo. Aš galėdavau visiems tą sakyt. Žinoma, mes pasijuokdavome ir tiek. Turbūt ne kartą esu pasakojęs, kad viską stengiausi įrodyti savo darbu. Dirbau, dirbau ir va“, – šyptelėjo jis.
Nors ir baigęs studijas Simonas prisimena buvęs garsios pavardės šešėlyje. Net vaikščiodamas į atrankas stengėsi nuslėpti savo pavardę.
„Kažkada save pagavau, kad man gėda sakyti savo pavardę prisistatant. Ateini, pasakai Simonas ir kažkaip imi bijoti aplinkinių reakcijos. Kartais norėjosi būti tiesiog Simonu. Teko iš naujo susidraugauti su ta pavarde“, – pasakojo vyras.
Galiausiai Simonas priėmė save ir savo pavardę kaip dėlionės dalį, kurioje buvo jis, tėtis Arūnas, dėdė Gediminas ir pusbrolis Ainius.
„Ko mane labiausiai mokė tėtis – turėti savo nuomonę. Po spektaklio gavus pastabas – neimti taip giliai į širdį. Nebuvo jis tas mokytojas, kur viską aiškintų. Man jis niekuomet nieko neaiškino, nors turėjo daug patirties ir filmavimuose, ir teatre... Jis niekada nesakydavo, kad blogai suvaidinau. Pasakydavo tik tai, ką aš galėdavau patobulinti, tačiau tą labai mokėjo pasakyti“, – prisiminė aktorius.
Šiandien Simonas vis dažniau prisimena tėčio patarimus. Pats jau 10 metų dirbdamas teatre tikina, kad jau pastaraisiais metais vis daugiau laiko intuityviai norėjo praleisti kartu su tėvu. Ko gero tai lėmė, kad šalia Arūno Storpirščio jis atsidūrė jam išeinant.
„Atsimenu kaip paskutinius metus jis kartu su žmona gyveno Druskininkuose, o mes kartu kas du tris mėnesius stengdavomės nuvažiuoti ir pabūti bent porą dienų. Rugsėjo 2 buvo jo gimtadienis, nors abu negalėjom ir turėjom grįžt iš pačio ryto, bet nuvažiavom. Buvo toks jausmas, kad reikia nuvažiuot.
Pabuvom, pasveikinom, grįžom ir kitą kartą mes važiavom jau lapkričio pradžioje, porą dienų prieš... Vėl taip labai gražiai ir ramiai praleidom laiką, išgėrėm kavos prieš išvažiuodami. Jie išvyko su žmona, mes su šeima ir tą lapkričio 6 aš garsinau, buvo vakaras, apie 8 valandą vakaro gavau žinutę nuo jo žmonos, kad tėvas blogai jaučiasi ir, kad atsisako kviest greitąją, nes tiesiog turbūt toks charakteris buvo. Niekuomet jis nesiskųsdavo.
Aš pabaigiau garsinti ką reikėjo ir vykau ten. Tuomet įtikinau, kad reikia kviesti greitąją, iškvietėm, išvežė ir kartu buvau iki pat galo“, – liūdnomis akimis prisiminė Simonas.
