Nuo nelaimės praėjo mažiau nei trys mėnesiai.
Mirusiojo sesuo socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo tekstu, kurį pavadino „laišku draugui“.
Moteris žodžiais išliejo jausmą, kaip galimai jautėsi sužeistas jos brolis, kuomet nuo jo nusisuko nelaimės metu šalia buvęs draugas.
„LAIŠKAS DRAUGUI
Svarbiausia gyvenime man buvo santykiai – su šeima, kolegomis, draugais. Su šeima esame sujungti kraujo ryšiu, kolegos mūsų gyvenimuose atsiranda susiklosčius neišvengiamoms aplinkybėms, o štai draugus niekieno neverčiami susirandame ir pasirenkame patys.
Būtent draugai yra tie žmones, šalia kurių mūsų niekas nelaiko – su jais esame kartu tik dėl didelio noro ir pastangų.
Todėl būti geru draugu yra vienas didžiausių įvertinimų.
Visada stengiausi būti geru draugu. Ir tokiu buvau iki pat pabaigos. BUVAU. IKI PABAIGOS. O savo pabaigą pasitikau vienas ant betoninio šaligatvio.
Be draugo, kurį gindamas gavau lemtingą dūrį peiliu. Aplink save girdėjau balsus svetimų žmonių, kurie iškvietė pagalbą. Girdėjau, kaip jie sakė medikams, kad mane greičiausiai partrenkė automobilis.
Bet apie kokį automobilį jie kalbėjo?! Gi gulėjau su durtine žaizda, kurią reikia užspausti, kad mirtinai nenukraujuočiau...
Nekaltinu tu žmonių, nekaltinu gydytojų – jie negalėjo žinoti, o ir iš visų jėgų stengėsi man padėti. Bet mano draugas žinojo!
Mielas drauge, kodėl vietoje to, kad sustabdytum man kraują ir suteiktum teisingą informaciją medikams, tu pabėgai?
Kodėl palikęs mane vieną – pasimetusį ir išsigandusį – nuskubėjai pas mano besilaukiančią sesę, nerišliai pasakei apie situaciją ir palikai ją vieną?
Kodėl ji su mano sūnėnu įsčiose, ištikta šoko, turėjo pati atvažiuoti ir pamatyti savo brolį kraujuojantį ant gatvės?
Kaip manai, ką ji galėjo padaryti? Atsakysiu – nieko, nes jau paprasčiausiai buvo per vėlu. Ji tik sėdėjo netoliese ir bejėgiškai stebėjo, kaip gęsta mano gyvybė.
O tu tuo metu lakstei ieškodamas pagalbos....pagalbos ne man, o sau... prašydamas kito žmogaus prisiimti atsakomybę.
Be viso to, melavai pareigūnams, kad tavęs šalia manęs nebuvo. Bet kaip galėjo nebūti – gi tu pirmas ir užkabinai tą besišlapinantį gyvulį, kurio kailį vėliau bandei išsaugoti!
*Vis dar guliu ant šaligatvio. Fone girdžiu tėvų maldas. Skausmo jau nejaučiu, bet ir jėgų kovoti daugiau nebeturiu. Mirti nenoriu, bet ta kraujo bala, kurioje guliu – per didelė, kad likčiau gyvas.*
Kodėl taip nutiko, mielas drauge? Kodėl nedavei man šanso išgyventi? Gindamas tave, ištiesiau pagalbos ranką.
O kodėl tu neištiesei savosios tam, kad užspaustum mano kraujuojančią žaizdą? Reikėjo tik tiek... gal dabar bučiau gyvas.
Turėjau tiek planų, tiek svajonių, o dabar liko tik sudaužytos širdys ir gyvenimai. Man jau neskauda, tik čia – viršuje – šalta ir tamsu.
Nuolat lyja, o lietaus lašai labai sūrūs, nes jie iš mano šeimos ašarų.
Galbūt tai likimas, dabar jau nebesvarbu.
Prašau tik vieno – nebeapgaudinėk nei savęs, nei kitų. Tokiu būdu paskutinį kartą ištiesk man savo ranką, kaip aš ištiesiau savąją“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė brolio netekusi drabužių kūrėja.
