„Kaip ir jūra, bažnyčia man yra kaip asmuo. Kai einu ten, žinau, kad esu kitokia. Tai nėra tik patalpa. Tai tarpininkas tarp kažko aukštesnio. Arba einu ryšio užmegzti su savimi, arba ieškoti kontakto su kažkuo galingesniu“, – portalui lrytas.lt pasakoja daugiau nei dešimtmetį scenoje skaičiuojanti Jurga.
Gyvam pokalbiui susitikome vidurdienio kavos puodeliui Vokiečių gatvėje, kur skubanti sostinė ėjo savu tempu. Mes stengėmės jį sulėtinti – bent pusvalandžiui.
– Neseniai buvo pristatyta barokinės muzikos plokštelė „To the Sky“. Kodėl rinkotės tokį žanrą?
– Užaugau vargonininko ir chorvedės šeimoje, todėl kiekvieną vaikystės sekmadienį praleisdavau bažnyčioje. Namuose taip pat skambėdavo klasikos plokštelės, todėl ta muzika man nesvetima. Manau, kad žmogus daro kažką tada, kai kelia klausimą, todėl dabar ir klausiau savęs: ką ta muzika man reiškia? Natūraliai atsigręžiau į tai, koks asmenybės pagrindas buvo sukurtas vaikystėje.
Šiuo metu jaučiuosi atradusi tvirtą santykį su tikėjimu, kuris būdingas kiekvienam – vieni tiki žmonėmis, kiti gamta, kiti savimi. „To the Sky“ yra susijęs su tikėjimu ir bendravimu per muziką. Žmogui ateina laikas, kai jis iš savo egoizmo turi išeiti į platesnį visuomenės ir žmonijos suvokimą. Juk kiekvienas esame sistemos dalis ir tam, kad norėtume dalintis, turime būti save pilnai suradę. Reiktų neužstrigti ties egoizmu, nes sistema veikia tada, kai visos sistemos dalys komunikuoja tarpusavyje.
– Esate minėjusi, kad reikia skirti bent kelias valandas per savaitę tylai ir tai jau būtų žingsnis savęs pažinimo link. Ar dabar jaučiate pilnai pažįstanti save?
– Taip, ir labai nemėgstu ilgai būti toje tyloje, nes tada graužiu save ir galvoju, kodėl nieko neveikiu. Sakoma, kad didžiausias gyvenimo tikslas yra išmokti gyventi, todėl ir mokausi. Man labai patinka paaiškinimas, kad kai mes išmokome komunikuoti per atstumą, žmonės pradėjo mažiau jausti ir jaustis, atsirado labai natūralus apatijos jausmas. Bet visa tai yra ne visuomenės blogybės, o gelbėjimasis. Viskas susiveda į poreikį bendrauti, prisiliesti, poreikį įsiklausyti ir būti išgirstam.
– Ką galvojate apie perdėtą skubėjimą kaip statuso įrodymą?
– Man aukščiausio statuso įrodymas yra žmogaus mokėjimas sustoti ir būti su savimi. Šie metai būtent tokie, nes artėja mano keturiasdešimtmetis. Ramiai sugebu priimti savo amžių. Anksčiau kėliau didelius reikalavimus, kaip turėčiau jaustis, atrodyti, tačiau supratau, kad iš savęs noriu per daug. Reikia sustoti ir pažiūrėti: ar tikrai tai, ką darau, yra tai, ko man reikia?
Reikia išmokti atsipalaiduoti! Nes jeigu tai gali, visa kita pavyks lengvai. Jei pajaučiu, kad ESU, man sekasi ir bendravimas, ir finansiniai klausimai dėliojasi į savas vietas.
– Vienas iš albumų „Not Perfect“ juk irgi apie tai: prisipažinimą, kad nesate tobula. Kada įvyko lūžio taškas, kai tai supratote?
– Gal tai susiję su suvokimu, kaip gyventi šioje sferoje ir bendrauti su publika, darančia didelę įtaką. Supratau, kad per daug procentų savęs atidaviau darbui. Muzika yra ir mano pomėgis, todėl tai sudėtinga, nes jai skiriu visą savo laiką.
Kai atsiranda šeima, kyla prioritetų konfliktas – reikia protingai paskirstyti savo laiką. Dabar sau esu atsakiusi, kad darbui reikia skirti 20-30 procentų savo laiko. Likusi dalis turi būti sau, šeimai, kitoms veikloms, kurios tobulina mane kaip žmogų. Kai darbą padedi į antrą-trečią vietą, viskas susidėlioja.
– Kūryba reikalauja disciplinos. O kiek jūsų dainų ateina vien iš įkvėpimo, kai reikia skubėti namo užrašyti eilutę?
– Skubėti užrašyti reikia visada, nes mūza šnipšteli į ausį netikėtai. Jei galvoju, kad šitą tai tikrai atsiminsiu, taip nebūna. Kaip ir sapnai: jeigu jų neužfiksuoji, jie užsimiršta.
Bet, pavyzdžiui, mano dainos „Reikalingi“ tekstas gimė per penkiolika minučių. Kartais gimdau dainų žodžius, nes norisi rasti tinkamą priėjimą prie klausytojų – tai yra reiklumas pačiai sau, reikia įdėti daug širdies ir darbo.
O dabar sėdžiu prie prancūziškos dainos pagal Charles Baudelaire tekstą ir turiu parašyti lietuviškus žodžius. Stengiuosi turėti sistemą: praleidžiu pusvalandį per dieną prie to, ir žiūriu, ar einasi, ar ne. Jeigu ne – paleidžiu ir darau kitus dalykus.
– Pernai buvo išleistas geriausių dainų albumas „Ten, kur tu“. Ar darbas su šiuo rinkiniu leido save reflektuoti per tiek kūrybos metų?
– Žinoma. Vis pagalvoju, kodėl žmogus negali žiūrėti į save per kamerą, klausytis savo balso? Tai paprasčiausia savikritika. Jeigu nesprendi, dėl ko sau nepatinki, tai kaupiasi į didelį juodą blogų emocijų kalną. Dabar yra naujas etapas, kai perklausau visas savo sukurtas dainas ir man labai patinka.
Niekada nežinojau, kodėl albumas „Aukso Pieva“ taip patiko žmonėms. Dabar perklausiusi suprantu, kad tai yra iš nuojautos, intuicijos kurtas darbas. Kai pasirenki savo specialybę, ne viskas gaunasi savaime. Aš norėčiau sukūrusi dainą ją taip ir palikti, bet negaliu – perrašau, tikrinu kiekvieną eilutę.
Privalau stebėti aplinką, būti joje, jausti pulsą. Tikiu, kad yra dalykai, kurie nesikeičia bėgant laikui, tokie kaip klasikinė muzika. Suspėti su pasikeitimais man nepavyksta. Mano užduotis yra pagalvoti apie tai, apie ką kiti dirbantys žmonės nespėja pagalvoti ir tai sudėti į dainą, poeziją, animacinį filmą.
– Kas jums yra pastovu šiame skubėjimo ir pasikeitimų laikotarpyje?
– Pirmiausia, tai aš neskubu. Stengiuosi rasti savo greitį. Visuomenė yra traukinys, kuris visus varo vienu tempu. Kai kurie turi iššokti ir bėgti priekyje traukinio, kiti turi vilktis paskui ir dėl to nesijaudina. Aš esu ta, kuri eina paskui, o traukiniai važiuoja pro šalį.
Gal stabilumas ir lėtumas yra savo laiko ieškojimas, fiksavimas to, kad turiu kūną. Mano šeimoje dvasingumas buvo svarbiausias, bet trūko savo kūno pažinimo, kurį dabar stengiuosi lavinti.
Einu per savo baimes, jų nugalėjimą ir savo ribų išplėtimą. Mūsų karta buvo labai sudėtinga, pereinamoji, paveldėjome dalykus, kurių nesupratome, pavyzdžiui, bendrą nerimo jausmą. Man atrodo, ramybė atsiranda tik tada, kai suvoki, kad nieko neprivalai. Kažkaip jaustis – taip pat.
– Kažkada minėjote, kad nereikia baimės atsikratyti – reikia ją nukreipti kažkur. Taip ir su scena, kur padedate savo baimes?
– Dabar patobulinčiau savo pasakymą ir sakyčiau, kad žmogus yra sistema ir baimes reikia priimti kaip jos dalį. Mano baimių yra sumažėję, vienas iš pavyzdžių – kai vandens baimei nugalėti ėjau į plaukimo pamoką. Gavau tiek užduočių, kad tik išėjusi po pamokos suvokiau – nebuvo laiko bijoti.
Eiti į baimę, susitikti su ja, yra drąsus žingsnis. Sako, kad drąsa yra pasimeldimas savo baimei. Tai, kad tu drąsus, nereiškia, kad neišgyveni fobijų. Aš jas dar nukreipiu į savo kūrybinį procesą. Dėl to dabar kuriu animacinį filmą „Mora Mora“ – jis apie tai, koks mūsų santykis su savo baimėmis ir sapnais.
Prisimenu keistus sapnus, kurie seniau žadindavo vidury nakties. Kai kurie iš tų atėjo netgi iš vaikystės, todėl pradėjau juos kapstyti per psichoterapiją.
Turėjau juos paversti kūrybine energija, ieškojau formos, kuri būtų tinkamiausia. Sudėjau juos į vieną krūvą ir gavosi vientisas, išdirbtas scenarijus, kurtas su profesionalia komanda. Sukūriau tokį kino scenarijų, kuriam geriausia forma yra pieštinė animacija. Tikiu „Mora Mora“ šimtu procentų ir noriu, kad jis atneštų naudos visiems jį kuriantiems ir žiūrintiems.
– Minėjote, kad vaikystėje dažnai tekdavo lankytis bažnyčioje. Neseniai koncertavote ir vienoje įspūdingiausių pasaulio bažnyčių Islandijoje. Koks jausmas koncertuoti sakralinėje erdvėje?
– Kaip ir jūra, bažnyčia man yra kaip asmuo. Kai einu ten, žinau, kad ten esu kitokia. Tai nėra tik patalpa. Tai tarpininkas tarp kažko aukštesnio. Arba einu ryšio užmegzti su savimi, arba ieškoti kontakto su kažkuo galingesniu. Man labai patinka, kaip aidas išnešioja mano balsą. Tai labai gera erdvė, jeigu nori pabandyti dainuoti, nes tada labiau pasitiki savo jėgomis. Labai malonu, kol nėra žmonių, nes koncerto metu susirenka publika, atsiranda jaudulys. Tačiau labai norėjau dainuoti barokinę muziką, nes jaučiau, kad yra galimybė balse per arijas atskleisti šviesą.
Po pirmojo koncerto buvau labai jautri, nes ta muzika yra grandiozinė. Skendau ašarų pakalnėje ir supratau, kad negaliu to valdyti. Tai paveiku ne tik publikai, bet ir pačiam atlikėjui. Labai džiaugiuosi, kad ta patirtis yra tokia stipri, kiekvienas patyrimas grąžina prie tikrojo žmogaus jautrumo.
Bet bažnyčioje nelengva. Seniau jaučiau jai atmetimo reakciją, gal tai buvo nuo vaikystės užsilikęs skaudulys ten eiti per prievartą? Dabar jaukinuosi ją per koncertus, savo gyvenimo būdą. Tikėjimas yra sugebėjimas paleisti tai, ko tau nereikia.
– Kokį momentą, susijusį su muzika, visada malonu prisiminti?
– Pamenu, kai man sakė: nebus iš tavęs dainininkės, bet aš supratau, kad bus! Prireikė daug laiko išmokti pasitikėti savimi ir savo balsu. Mano muzikinis kelias yra savęs atpalaidavimo kelias. Dar pamenu, kai sukūriau pačią pirmą dainą. Tai buvo „Paukščiai“ arba „Baltas miestas“, ir kai išdrįsau ją parodyti, šeimos nariai gyrė. Tada suvokiau, kad galiu parašyti dainos tekstą.
Prisimenu, mama kažkada sakė, kad su savo pelės balsu geriau nedainuočiau... Tai buvo atspirties taškas, kai supratau: vis vien tą padarysiu. Džiaugiuosi, kad tai įvyko, bet palaikymas yra labai svarbus. Žinoma, turėjau etapą, kai nesupratau, kaip reaguoti į gautus apdovanojimus. Tai buvo ženklas atsisukti į save, padėkodavau už apdovanojimą ir toliau dirbau savo darbus. Vienu metu buvau užsiparinusi, kad nieko negaliu padaryti ir viskas, kas geriausia, jau mano sukurta.
– „Aukso Pievos“ erą reikėtų pavadinti auksine, tada apie Jurgą sužinojo visi. Kas tame albume buvo tokio, kas sužavėjo daugelį?
– Matyt, albumas turėjo tai, ko anksčiau nebuvo lietuviškoje muzikoje. Žmonės stengdavosi džiuginti vieni kitus linksmomis dainomis, o aš visada kėliau klausimą: jeigu yra šventė, tai kas seka po jos? Įdomiausias procesas yra galvoti metaforas, nes lietuviams labai būdinga kalbėti simboliais, mūsų kalba yra labai gyva. Tame albume dariau tai, kas patinka, buvau labai dėkinga Andriui Mamontovui, kuris mane skatino daryti savaip.
Visada yra ir naujoko sėkmės faktorius – tuo metu vedžiau televizijos laidą ir mačiau, ko pakanka lietuviškoje muzikoje ir ko trūksta. Turėdama tai omenyje ir parašiau tas visas dainas. Netyčia užpildžiau nišą.
– Vinilo formatu perleisite ir savo plokštelę „+ 37° (Goal of Science)“. Kodėl nusprendėte taip įprasminti savo muziką?
– Perklausiusi tą albumą supratau, kad jis tikrai labai geras. Dalis dainų buvo prodiusuotos Mario Basanov (Marijaus Adomaičio), labiau džiaugiuosi šia kolaboracija. Šis albumas – maksimaliai išpildytos formos pavyzdys, po kurio grįžau prie minimalizmo ir išgryninto muzikinio stiliaus. Dabar tęsiu tradiciją ir ieškau esminių dalykų, kurie tempiasi nuo „Aukso Pievos“ per visus albumus.
Man labai patinka, kad mano vadyba žino visus skaičius, šventes ir albumų jubiliejus. Tai labai graži jų idėja. Reikėtų išmokti įvertinti ir padėkoti, kas geriausia buvę mano gyvenime, tai jie primindami visas datas mane to moko.
– O ką dar norėtumėte išmokti?
– Masažo technikos, nes seniau turėjau labai privačią erdvę ir neįsileisdavau žmonių arčiau. Dar norėčiau sėkmingai pabaigti jau minėtą „Mora Mora“, nes esu ir režisierė ir scenarijaus autorė, dabar labai laukiu, kada pradėsime dirbti su garsu. Filmuke yra užslėpta mintis, kad viskas vyksta žmogaus viduje ir vidinis vaikas eina į kelionę.
Dar labai norėčiau patobulinti anglų kalbą ir mokytis toliau plaukti, nes man tai tikrai labai patinka.
– Ko artimiausiu metu galime tikėtis muzikine prasme?
– Pradėsiu ruoštis žiemos turui per daugelį Lietuvos miestų. Noriu išleisti albumą, dėl kurio man būtų taip pat smagu, kaip dėl „Aukso Pievos“. Jau pusė jo yra sukurta ir žinau, kad šįkart neskubėsiu ir padarysiu tai apgalvojant, kruopščiai, nors ant tobulumo užsiciklinti irgi negalima
Ties kiekvienu kūrybiniu etapu mokausi būti dėkinga, priimti jį. Man labai patinka frazė „Mes maži kosmose, o kosmosas didelis mumyse“. Tokių kosmosų aplinkui daug, ir sugebėjimas tai pamatyti kitame žmoguje ar savyje yra gyvenimo prasmės atsakymas.
