Apie sužadėtuves pora paskelbė per Kalėdas. Iškart pasipylė sveikinimai.
„Ačiū labai labai už gražų palinkejimą. Bučkiai“, – emocijomis dalijos Ingrida.
S.Kuzminskas su Ingrida jau turėjo galimybę pasisemti idėjų praėjusią vasarą įvykusiose Mindaugo ir Eglės Kuzminskų vestuvėse. Tuomet Saulius džiaugėsi už brolio naujai iškeptą šeimą ir buvo santuokos liudininkas.
Dar prieš Mindaugo vestuves, broliai davė išskirtinį interviu žurnalui „Stilius“.
– Ar vyresnis brolis Saulius buvo jums vaikystėje pavyzdys? Kad ir kaip jaunėliai demonstruotų, jog jie taip pat „dideli“ ir turi savo galvą, kada nors ateina laikas prisipažinti, kad vyresnieji buvo ir jų patarėjai, ir ramstis, ir užuovėja?
– Tikrai taip. Saulius man buvo jau praskynęs kelius, praėjęs juos kaip žvalgas, pirmas, kai aš pradėjau sportuoti. Galėjau pasimokyti iš jo sprendimų, gerų ar blogų, ir daug kas man buvo paprasčiau.
– Jūsų ir brolio Sauliaus šypsenos – jūsų neatsiejama dalis. Paveldėjote jas iš mamos, močiutės, gal ir gimęs šypsojotės jau iki ausų: „Labas. Štai ir aš, Kuzminskas, būsima NBA žvaigždė!“?
– Net nežinau. Kai buvau vaikas, atvirkščiai, daug verkdavau ir mane brolis vadindavo verksniu. Išsiverkiau, matyt, vaikystėje ir po to liko tik šypsena.
– Sauliau, ar tekdavo dažnai paauklėti savo broliuką, kuris, kaip pasakojo mama, buvo ir didelis nenuorama?
– Tekdavo, tekdavo. Buvo ne tik nenuorama, bet ir lepūnėlis, nes pats jauniausias visoje mūsų giminėje. Kas kaltas, kas nekaltas, bet Mindaugėlis visada nekaltas! Sudraudi jį, o jis pribėga prie mamos, apsikabina jos kojas ir patenkintas šypsosi klausydamasis, kaip mama man skaito pamokslą: „Tu gi vyresnis, protingesnis, gėdykis...“
Ir kaime, kai tėvai nuveždavo seneliams padėti, man tekdavo visi darbai, nes mažiukas tai – visų deimančiukas. O dabar dar ir NBA žaidžia! Ir jį myli visa Lietuva, ne tik giminė, – kvatojasi Saulius.
– Girdėjau, kad net keiktis mažąjį norėjote atpratinti, įrašęs jo keiksmus į diktofoną ir pažadėjęs duoti paklausyti tėvams.
– Mes vienas kito neskųsdavome. Mažas vaikas greitai kieme prisigraibo žodžių, kurių reikšmės net nežino. O dėl auklėjimo... Būdavo visko.
– Ko to „visko“? Tėvai sako, kad iki šiol jiems nesatę atskleidę savų paslapčių. Ypač jiems būdavo smalsu, kas vykdavo per jūsų gimtadienio baliukus jų sode.
– Taip, jau po pirmo gimtadienio mama pasisodino, gal net saldainių padėjo. Iškart įtariau klastą. Na, kas ten per Sauliaus balių buvo? – juokiasi Mindaugas.
– Užtat, kad tylėdavo, broliukas ir gavo nuolatinį abonementą į mano gimtadienius. Nieko tokio ten baisaus nevykdavo, – ginasi Saulius. – Vykdavo! – tuoj paprieštarauja Mindaugas ir vėl abu užsikvatoja.
– Atsimenu, man buvo gal 10–11 metų. Ir jau turėjau naudos iš Sauliaus gimtadienių, nes manęs prašydavo fotografuoti, duodavo gal 20 litų už tai.
– Turbūt daugiausia jis mokėjo už nuotraukas, kurias paprašydavo sunaikinti? – bandau išpešti iš Mindaugo.
– Ne, ne, – juokdamasis prieštarauja, matyt, vis dar saugantis vaikystės paslaptis.
– Kieme buvo krepšinio stovas. Į gimtadienius susirinkdavo ir daug komandos draugų, visi norėdavo pamėtyti kamuolį. Mindaugėlis jau tada dažnai laimėdavo ir vėl užsidirbdavo pinigų, nes niekas nesitikėdavo, kad tas mažius primėtys.
– Taip, aš pradėjau jau užsidirbti iš krepšinio, – konstatuoja NBA žvaigždė, kurio metinės sutarties „Knicks“ komandoje vertė yra apie 3 mln. JAV dolerių.
– Bet krepšinį vienu metu buvote metęs, Mindaugai? Galėjote ir nenueiti šiuo keliu?
– Visai metęs nebuvau, gal šiek tiek nusivylęs, kad čia nepasieksiu aukštumų. Dar moksleivis baigiau teisėjų kursus, gavau licenciją. Jau ir teisėjaudavau, užsidirbdavau. Iki šiol tebeturiu pilkus teisėjo marškinėlius, jie man gerokai virš bambos.
– Sauliau, o jūs brolio netempėte atgal į aikštę?
– Vėliau aš žaidžiau Šiaulių komandoje, o Mindaugas žemesnėje, Nacionalinėje lygoje. Atvažiavau pasižiūrėti jo varžybų, o jis net nežaisdavo, sėdėdavo ant suoliuko, treneris neleisdavo.
Mes važiavome su Šiaulių komanda į Kiniją, o Mindaugą komanda pasiėmė kaip atsarginį. Niekas iš jo nesitikėjo, kad jis taip gerai sužais.
– Gyvenime daug lemia sėkmė – kur ir kada tu atsidursi. Gavau galimybę Kinijoje, užsikabinau, ir mane priėmė į komandą. 2008–2009 metais su Sauliumi kartu žaidėme „Šiauliuose“.
Pirmą ir vienintelį kartą su broliu – linksmai pasakoja Mindaugas.
Iš to, kaip broliai, vos pažvelgę vienas į kitą, vėl plyšta juokais, kaip jie ploja vienas kitam per petį, matyti, kad jie susiję tvirtais ir brolystės, ir bičiulystės, ir tarpusavio supratimo jausmais.
Taip, tie metai buvo mums labai įdomūs ir brangūs. Nes mes buvome drauge nuo ryto iki vakaro. Pusryčiauji, treniruojiesi, laisvą dieną pas tėvus kartu. Klubas mums nuomojo 3 kambarių butą, reikėdavo patiems ir tvarkytis, ir maistą gamintis, – prisimena Saulius.
– Kai matome jus kartu, net sunku suprasti, kuris jūsų vyresnis. Abu labai panašūs, tokiomis pat plačiomis šypsenomis, beveik vienodo ūgio (Sauliaus ūgis – 210 cm, Mindaugo – 205 cm), abu baltapūkiai. Jus lengviausiai galime atskirti tik iš šukuosenų. Kaip tos Mindaugo garbanos susisuko?
– Aš ir pats nesupratau. Net Niujorke kartais fotografas pasako – eik susišukuok! Kad aš jau susišukavęs!
– Mindaugai, jūs daug investuojate į jaunus krepšininkus. Jau keleri metai pajūryje veikia jūsų krepšinio stovykla vaikams. Saulius dirba kaip vaikų treneris ir Vilniuje, ir stovykloje. Ar tai jūsų veiklos Lietuvoje kryptis?
– Į stovyklą gali užsirašyti visi norintys. Mus ypač remia „Nike“, mano rėmėjai „Knicks“ komandoje. Kai aš augau, stovyklos buvo tik gabiems vaikams.
O kiti, norintys žaisti krepšinį, neturėdavo kur važiuoti. Taip yra ir dabar. Todėl aš noriu, kad ir tie vaikai žaistų. Juk nežinai, kada geras treneris suras tą deimančiuką.
– Paskutinis mano klausimas jums abiem labai lengvas. Pabandykite keliais žodžiais apibūdinti vienas kitą.
– Kur tau, nelengvas! Sauliau, tu, kaip vyresnis, pradėk, – tuoj pasinaudoja jaunėlio teise Mindaugas.
Saulius: Mindaugas yra geraširdis, užsispyręs ir daug ko neimantis į galvą, optimistas.
Mindaugas: Saulius yra rūpestingas, atlapaširdis, dėl visko labai išgyvenantis, pats geriausias brolis.
Dar pridurčiau – nevėluojantis. Nes aš pats nevėluoju tik į lėktuvą ir rungtynes, – nusijuokė Mindaugas.
