Rimvydas yra matęs užburiantį pasaulio grožį, tačiau Vilniuje gimęs ir augęs vyras drąsiai sako, kad jo širdis priklauso gimtinei. R. Širvinskas įsitikinęs, kad Lietuva nuostabus kraštas, turintis palankias sąlygas verslo plėtojimui, be to, kitaip nei daugelis šalių galime puikuotis keturiais nuostabiais metų laikais, o per Kalėdas džiaugtis sniegu.
– Iš kur esate kilęs, kuo ta vieta jums ypatinga?
– Gimiau ir augau Vilniuje, čia ateitį kuriu ir dabar. Esu gyvenęs ne viename sostinės rajone: vaikystės dienos pralėkė Fabijoniškėse, kiek vėliau teko gyventi Naujamiestyje, Antakalnyje. Pastarajame rajone susiradau daug bičiulių, be to, aplink gyveno nemažai rusakalbių. Nors mokykloje nesimokiau rusų kalbos, tačiau ją išmokau kiemo draugų pagalba. Rusų kalbos žinojimas praverčia mano dabartiniame darbe.
Šiuo metu Naujamiestis labai stipriai atsigauna, jis lyg naujasis Vilniaus centras, tačiau mano širdį yra užkariavęs Šiaurės Miestelis. Šiame rajone įsikūrusios jaunos šeimos, yra puikių vietų papietauti ar pavakarieniauti. Jau 8-erius metus gyvenu čia. Be to, čia gimė ir mano projektas „Makalius“.
– Maloniausias prisiminimas iš jūsų vaikystės?
– Nuo pirmos klasės drauge su močiute, mama, teta kulniuodavome į cirką vos tik jam atvykus į mūsų miestą. Jeigu tuo metu būdavo atvažiavę du cirkai, eidavome į abu (šypsosi.) Cirkas – man viena didžiausių pramogų. Grįžęs iš ten bandydavau atkartoti akrobatinius triukus, ko gero, vesdavau savo mamą iš proto (juokiasi). Apsilankymų cirke taip stipriai laukdavau, net braukydavau dienas kalendoriuje.
Kartą per metus nueiname, dažniausiai renkamės Afrikos cirką. Praėjusiais metais su mama į Kauną vykome specialiai dėl cirko. Dažniausiai cirke apsilankome prieš šventes. Ko gero, ne paslaptis, kad nuo 7-erių iki 14-ikos buvau cirko artistas. Cirko meno mane mokė savo srities profesionalai. Tačiau vėliau supratau, kad mane labiau traukia kelionės, be to, turiu scenos baimę.
– Gražiausias miestas turbūt Vilnius?
– Vilniuje viskas yra išsidėstę mažais atstumais, netoli centro – senamiestis, tai labai patogu turistams. Daugelyje Europos miestų lankytini objektai yra išsibarstę po visą miestą. Mūsų sostinė nėra didelė, tačiau čia nesijauti suspaustas. Dievinu plačias Vilniaus gatves ir tai kad čia nėra labai daug žmonių.
Šiaip, jau trejus metus esu įsimylėjęs Birštono kurortą. Pamilau jį tada, kai jis atgimė ir vėl sparčiai ėmė populiarėti. Į šį miestelį nukrypo ir verslininkų žvilgsniai, daug lėšų investuota į viešbučius ir į patį miestą, kad jis atrodytų patrauklus ne tik turistams, tačiau ir patiems lietuviams.
Kai pirmąją kartą apsilankiau Birštone, pasakiau, kad kažkur netoliese norėčiau turėti savo sodybą arba butą. Galbūt vien dieną šiai svajonei bus lemta išsipildyti.
– Turite mėgstamiausią lietuvišką šventę?
– Ko gero, tai Žolinės. Su bičiuliais turime smagią tradiciją per šią šventę važiuoti į kurį nors Lietuvą miestą. Tiesa, mėgstu švęsti ir Jonines. Paskutines Jonines švenčiau savo pamiltame Birštone.
– Su kuria Lietuvos asmenybe norėtumėte papietauti?
– Norėčiau pasikalbėti su mūsų šalies prezidente Dalia Grybauskaite. Norėčiau apsilankyti prezidentūroje arba pakviesčiau prezidentę į „Makaliaus“ biurą. Kelionių studijoje turime lėktuvo kėdes, tad būtų smagu ant jų prisėdus pasišnekučiuoti. Mane labai žavi prezidentės asmenybė, tačiau apie ją daug nežinome. Smalsu, ką D.Grybaukskaitė veikia, kai nedirba. Galbūt grįžusi namo ji žiūri televiziją, o gal drauge su bičiuliais gamina gardžią vakarienę?
– Mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Bulvių plokštainis.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Lietuviško derliaus asortimentas.
– Mėgstamiausia lietuviška grupė arba daina?
– „Beissoul“, „Leon Somov & Jazzu“, Monika Linkytė, Monique.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Čia gyvena mano artimieji, o aš čia kuriu ateitį ir nemąstau apie nieką kitą. Pakeliavus po pasaulį, įsitikinau, kokia graži ir nuostabi yra mūsų šalis. Tai deimantas Europoje. Juk mes turime nuostabią gamtą, keturis metų laikus, turime gana gryną orą. Daugelis teigia, kad mūsų šalies dydis yra trūkumas, tačiau aš manau, kad tai privalumas. Per daugelį metų mes sugebėjome išlaikyti savo tradicijas, kalbą ir todėl tik dar labiau turime mylėti savo šalį.
Pirmųjų kelionių metu ne kartą esu sakęs, kad emigruosiu, nes kai kuriose šalyje – amžinas pavasaris. Dažnai žmonės sako, kad norėtų, tarkime, gyventi Maldyvuose. Tai rojaus kampelis, maža salelė, o vaizdai aplink lyg iš atviruko. Tačiau atostogaujant sunku suprasti, koks gyvenimas iš tikrųjų ten verda. Visus metus svilina 33 laipsniai karščio: ir dieną, ir naktį. Maldyvuose – neišpasakytai didelė drėgmė, padžiovus rūbus ryte, vakare jie bus dar šlapesni. Technikos prietaisai dėl drėgmės dažnai genda. Salos dydis yra toks mažas, kad visus aplinkui pažįsti, o vaizdai praktiškai visoje saloje tokie patys. Ir užsienyje yra problemų, todėl keliaudamas po pasaulį bandau atrasti, kuo Lietuvoje yra geresnė.
Čia mes turime keturis metų laikus, tai yra vienas iš didžiausių stebuklų. Per Kalėdas dažniausiai džiaugiamės sniegu, kai pakankamai atsišaldome, ateina pavasaris ir prabunda visa užmigusi gamta. Tada mes vasarą turime 1,5 – 2 šiltus mėnesius, na, gerai, (neskaitant šios vasaros). Vasarą dūkstame prie ežerų, o rudenį grožimės įvairiaspalviais krentančiais lapais. Lietuvoje smagu gyventi. Be to, visada kišenėje turiu kažką, ko laukiu. Tai lėktuvo bilietas.
– O ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimam šimtmečiui?
– Jeigu Lietuvoje matote problemų, pabandykite jas paversti privalumais. Atraskime dalykus, kuriais galime džiaugtis. Kaimyno žolė visuomet atrodo žalesnė, tačiau nė velnio taip nėra. Lietuva yra nuostabi šalis, tuo esu įsitikinęs ir tuo tikėti palinkėčiau visiems.
Paragavus verslo duonos, imu suprasti, kad gyvenant ir dirbant mažoje šalyje yra nesunku išgarsinti savo verslą, idėjas. Kuo didesnė šalis – tuo didesnė konkurencija. Lietuvoje turime palankias sąlygas verslui plėtoti, o samdoma darbuotojui nėra sudėtinga kopti karjeros laiptais. Rekomenduočiau emigrantams sugrįžti ir pabandyti kurti ateitį tėvynėje. Vieną kartą išgirdus „ne“ nereikia nuleisti rankų žemyn, o pakelti nosį aukštyn ir pabandyti dar sykį.
