Pusryčiai šeštą valandą ryto, o pusę septynių visa komanda pajudame keliu. Į dieną, link dar vienos istorijos. Patirties ir galimybės. Keliaujame jau pažįstamu keliu, tik dar tolyn nuo gyvenamojo mūsų miesto, į dar gilesnę kaimo gludūmą. Kylanti saulė sušildo labai greitai. Giedra. Šiandien tikrai bus labai karšta. Nors sausros periodas jau eina link pabaigos, bet...
Tradicinis stabtelėjimas pakeliui miestelio civilinėje įstaigoje, manyčiau, seniūnijos lygmens. Ankstyvojo ryto oficialus susitikimas su darbuotojais. Lauke pradeda lūkuriuoti vietiniai gyventojai. Šiame pastate dalinama pašalpa. Moterys, vienos ir su vaikais iš savo lūšnelių ir miesto namelių ateina pasiimti jiems tenkančios pinigų dalies.
Žinant, kad čia ji „didelė“ – tai vienas doleris, tai dešimt, tai penki, pasidaro kažkaip viduje nejauku. Bet čia tokie pinigai jiems labai dideli. Jiems jų – labai daug. Nes ir pačios valdžios tikslas yra siekti, kad kuo didesnis žmonių skaičius, kuris yra žemiau skurdo ribos ir gauna tik dvidešimt penkis centus dienai, gyventų skurdo riboje, kuriame esantis asmuo dienai turi vos vieną dolerį. Įdomi šalies vyriausybės siekiamybė ir tikslas – iš už skurdo ribos esantį pakelti iki skurdo ribos...
Bet net ir toks žingsnis svarbus ir šiems žmonėms ypatingai ženkliai pagerina jų dienos galimybes. Juk bus galima pavalgyti arba kiekvieną dieną, arba kas antrą dieną, bet sočiau... Moterų šurmulys, jų tarpusavio kalbos, viltingas pašalpos laukimas ir žinutė – šiandieną jos gali ir nebūti....
Tuomet teks kažkaip pragyventi šiandieną, kažką gauti į skolą vietinėje krautuvėlėje ir rytoj vėl ankstyvąjį rytmetį keliauti į šią įstaigą su viltimis, kad pažadas bus įgyvendintas šiandien. Kai tai pamatai, kai viską sužinai iš ten gyvenančių, dirbančių ir savanoriaujančių žmonių, supranti ir vis giliau į savo vidų įsirašai žodį – negaliu būti abejingu.
Po šios, kartu su vietiniais gyventojais išgyventos, „valdiškos patirties pašalpų klausimu“ toliau skubame link šiandienos istorijos. Gamtos vaizdai ir kylantį saulė sušildo, keliui skirtas laikas – valanda, tad pokalbius ir diskusijas gražiai „apvainikuoja“ rytinis snaudulys. Juk vertinga ir tai.
Atvykstame į kaimelį, pakankamai nutolusį nuo pagrindinio kelio. Važiuojamje tiesiog takais. Aplinkui apdžiuvę medvilnės krūmokšniai, prie kai kurių trobelių gaminamos molio plytos, kurios dedamos saulės akivaizdoje, kad stingtų.
Plytos bus panaudotos lūšnelės statybai. Bet kaimelyje molinių plytų namelis jau visa pirkia ar kokiu dvareliu atrodo. Tik tie dvarai be langų ir durų, be pamatų ir šlaitinių stogų su lietaus kanalizacija...
Šiferio lakštai ant stogo tiesiog prispausti didesniais molio gabalais ar akmenimis. Važiuojančių automobilių keliamas garsas mikliai suburia vaikus. Ir išlipus iš automobilio patenki tiesiai į laukiančių vaikų glėbį. Jiems ši diena bus neeilinė. Jie visą dieną turės ką veikti – tiesiog būti, žiūrėti, žaisti, gal kas kokią dovaną duos. Jiems tai „įtempta“, tikrai neeilinė diena. Į kaimą atvažiavo svečiai.
Šiandien yra filmuojama mano „globojama“ istorija, tai vyksta pasirengimo filmavimui darbai. Kameros, aptariami siužetai, kas ir po ko bus filmuojamas. Puikiai ir sustyguotai dirba komanda. Tai ne tik misija, tai – profesionalų tarnystė mums visiems. Ačiū komandai.
Man paskirta istorija – močiutė Aliusi, kuri, mirus savo vaikų šeimai, tris vaikus, savo anūkus, likusius našlaičiais, tą pačią dieną parsivedė į savo namus. Dvi mergaitės ir berniukas. Parsivedė močiutė juos į savo namų erdvę – skurdo, nepritekliaus, kuklumo ir alkanystės erdvę.
Bet tie vaikai tapo pačiais laimingiausias anūkais, nes visą apjuosė nenuilstanti senyvos moters meilė šiems vaikams. Vaikai jaučia. Jie jaučia, kas tikra ir kas ne. Jaučia žodžio tikrumą ir jo kvailą diplomatiškumą. Jaučia svorį ir banalumą.
Vaikai čia viską jaučia. Ir atatinkamai reaguoja bei elgiasi. Jie arba taps tavo bičiuliais ir atvers savo gyvenimus, arba liks šaltais ir baukščiais išgąsdintais ėriukais. Tad ne mes, o jie atidaro savo namų, širdžių, pasitikėjimo ir atvirumo duris. Svarbu nepavesti, nesugadinti, bet pateisinti. Ir tada, atsiradusio tarpusavio pasitikėjimo erdvėje, net be žodžių, nemokant vieni kitų kalbų, susikalbama.
Tai – širdies, pajautimo, atvirumo ir tarpusavio meilės kalba.
Supratimo ir meilės kalba labai svarbi šiame krašte. Močiutė su anūkais jau susėdę po medžiu šalia savo lūšnelės. Kai viskas parengiama, prasideda istorijos filmavimas. Močiutė Alusi net nežino, kiek jai metų. Kaip ji pati pamnėjo, „gyvena jau labai ilgai“. Iš pažiūros irgi nėra lengva jos amžių nuspėti. Bet ar amžius čia esmė? Pirmas pasisveikinimas, akių kontaktas, šypsena veide – gims graži istorija, kurios šaknys skausmo ir mirties gniaužtuose, o šios istorijos pabaiga – visų mūsų rankose.
Šios istorijos sėkmė – ar gebėsime būti neabejingais. Ji pasakoja savo istoriją, bet sprendimo kamuoliukas jau visų mūsų rankose. Ir jis pradeda kaitinti delnus... Kaitinti širdį, tirpdyti susvetimėjimą ir skeptiškumą. Tokia apvalanti ugnis negali palikti protingo ir mąstančio žmogaus abejingume.
Nesinori gilintis į istorijos detales ar niuansus, manau, kad visi mes tai pamatysime ir išgyvensime UNICEF rengiamame labdaros koncerte, kurio metu surinktos lėšos ir taps mūsų atsakymu šiai šeimai ir šimtams, o gal tūkstančiams, panašių istorijų herojams, taps galimybe iš buvimo žemiau skurdo ribos pakilti į skurdo ribą. O gal, kažkam pavyks patekti ir į sočiųjų, nestokojančių eiles.
Tad ne kada nors, bet šiandien, čia ir dabar reikia mūsų paramos jiems. Būkime kantrūs. Eikime mažais žingsniais norėdami su entuziazmu nueiti kuo ilgesnį kelią. Pradėkime nuo dešimt centų per dieną, pasiekime tris eurus per mėnesį, bent dešimt eurų per metus ir... Šios istorijos herojai spręs savo išlikimo klausimus ir šypsosis, matydami viltį, o tu tapsi pastoviu UNICEF remėju už kiekvieną vaiką. Tiesiog pradėkime...
Šeimos istorijos plačiai neaprašinėsiu. Tačiau keletas detalių labai giliai palietė mane. Pirmiausia pokalbis po medžiu. Čia man į atmintį iškyla daugybė Biblinių istorijų ir svarbių įvykių, kurie įvykdavo būtent po medžiu. Svarbi vieta. Po medžiu, šalia savo namų palapinės angos.
Močiutė pasakoja savo istoriją. Be didelių emocijų, akyse jokių ašarų, jokių balso niunasų. Tiesiog kalba kaip apie įvykusią tikrovę, kurios nebesugrąžinsi. Gaunu pirmąją pamoką. Jos, gilus žvilgsnis ir skaisti, raukšlėta, bet kilni veido išraiška man, kunigui, primena – nesiknaisiokime praeityje. Joje jau buvome, joje viską žinome, kas ir kaip buvo.
Praeityje mes jau buvome. Ji negali mūsų blokuoti, uždaryti ar sugniuždyti. Ji arba mus pamokys, sustiprins ir ves pirmyn, arba bus mūsų savinaikos diena, kurioje tapsime tik statistiniu dėmeniu. Sprendimą padaro ir ši močiūtė. Ji veikia, čia ir dabar. Be jokių sentimentų, priekaištų ar išsisukinėjimų. Reikia, tai reikia. Juk čia vaikai, anūkai, savų vaikų regimasis atspindys, kraujas ir šaknys. Tokių žmonių sąmonėje labai gili ir svarbi šeimos patirtis, svarba ir jos tarpusavio santykiai. O tokie kraštai kaip Afrika, šeimos sąvoką pakelia į aukštesnį lygmenį – šeima tampa kaimynai, giminaičiai, svetimi. To paties likimo bendrakeleiviai.
Afrikoje nėra vaikų namų, o našlaičių – milijonai. Be to, nepamirškime, alkanų, bakužėlėse gyvenančių milijonų našlaičių. Močiutės ryžtas įkvepia nebijoti išeiti iš savo saugumo ir komforto zonų ir tiesiog daryti gerus darbus, prisiimti atsakomybę ir... Tai ir tampa svarbu.
Močiutės veikimo priežastimi nebuvo spontaniškas veiksmas, ar pigi užuojauta ar baimė, ką kaimynai pasakys, ar kažkokie finansiniai išskaičiavimai. Šie vaikai pas ją atėjo be vaiko krepšelio, be pinigų, alkani, be dotacijų ar paramos. Jie atėjo pliki, nuogi ir basi. Šių vaikų gyvenimas baigėsi tą akimirką, kai mirė abu tėvai. Močiutė tai žino. Ir ji apsisprendžia. Neveltui tokios moterys vadinamos MAMONIS, MOČIUTĖMIS – nes jos moka MYLĖTI. Tai ir padarė ši močiutė. Ji parodo, kokia yra tikra meilė, ką reiškia netekti, kad atgautumei, prarasti, kad suprastumei, būti sukrėstam, kad vertintumei. Vertintumei gyvenimą, šiandieną, supančius žmones. Ji pasirinko šiuos vaikus mylėti. Ir dalintis savo skurdo neturėjimu....
Brangieji, nepatikėsite, šie vaikai auga, eina į mokylą, yra švarūs ir tvarkingi, tiek kiek galima čia tokais būti. Močiutės pasakojimas žavi. Ramų balsą, šypseną veide keičia į tolį trumpam nukrypstantis žvilgsnis... Ir lieka neaišku – atsivėrė atminčiai ar tiesiog pabandė nuryti šiandienos gumulą. Kitas dalykas, kurį atradau – tai jos veidas. Jos veido kaita. Šie žmonės yra veidų žmonės, jie skaito veidus, seka veidų mimikas, reaguoja ir kalbasi žiūrėdami tik į veidą.
Tai rašau todėl, kad paklausus ar ji tikinti, koks jos santykis su Dievu, ar ji meldžiasi – ji... Ji tiesiog persimainė visų akivaizdoje. Veidas tiesiog įgavo spalvą ir žavesį, akyse atsirado didžiulė viltis ir tikėjimas. Tikras spindėjimas Afrikos pilkumoje. Ji pakelė rankas į dangų, parodė, kaip sukalba maldą. Jai Dievas yra visa viltis, paguoda ir stiprybė. Ji nekaltina tokioje būsenoje savo Dievo, nekaltina, kodėl tokia našta senatvei atiteko, neanalizuoja, už ką ir kodėl jai tokia dalia. Ji tiesiog nusprendžia mylėti šiuos vaikus ir būti jiems motina. Šia vaikai labai laimingi!
Dar kartą pamačiau Tiesą žmogaus veide – kaip tikėjimas, malda ir pasitikėjimas Dievu pakeičia žmogų, kuris ir Afrikos karštyje ir lūšnynuose gali tiesiog mylėti kitą ir save kitam padovanoti. Močiutei tikėjimas yra viskas kas brangiausia, ko negali išplėti karštis, negali sunaikinti skurdas ar išdraskyti dejonės. Ir brangiausia – tikėjimas, viltis ir meilė.
Taip, šios močiutės istorija stipresnė už gerai paruoštą sekmadienio pamokslą... Trečias dalykas sužavėjęs mane – viltis ir pasiaukojimas. Ji yra Vilties motina, gyvybės ir meilės Ikona, joje susitinka šventųjų bendravimas ir nusidėjelių atsivertimas. Nes ji Motina, mylinti Motina. Tokios mūsų visų motinos. Ji labai viliasi, kad gebės išmaitinti anūkus, leisti juos į mokyklą, pastatyti ant kojų. Jos viltis – šių vaikų gyvenimas ir jų ateitis. Ir tai gali pamatyti joje esančia tikrove, kurioje labai ryškus pasididžiavimas.
Mūsų pokalbis sukasi įvairiomis temomis. Vaikai nė per žingsnį nesitraukia nuo močiutės. Ji pakviečia užeiti į jos namus. Kiemas aptvertas šiaudų tvorele. Viduje molinė lūšnelė. Šalia – kelios vištelės ir maistui gaminti skirta laužavietė. Keli indai ir šakštai. Vargas ir skurdas. Bet orus ir su savigarba. Išluota, sutvarkyta. Ir tai ne dėl mūsų atvažiavimo – bet todėl, kad skurdas gali būti orus ir tvarkingas. Kad skurdas negali būti tapatinamas su apsileidimu, netvarka ar chaosu. Orus skurdas... Stipru...
Vaikai pradeda gaminti valgyti. Miltų košė ir iš kažkokių lapų sutrinta išvirta ir kisieliaus konsistencijoje esanti žalsva masė. Laužas – keli žabagai. Dūmai iš kiemo įsiskverbia į trobelės vidų. Viduje graužia akis ir dūstama. Stogas kiauras, plevelėmis apkaišytas, bet šviečia vietomis kaip rėtis. Dabar gerai, o kai prasidės liūčių periodas...
Neįtikėtina kaip racionaliai išnaudota lūšnelės erdvė. Daiktai maišelyje ir ant karties sandėliuke. Čia pat maišas miltų ir indas su vandeniu. Paklausus, kur miegama, parodomos grindys čia pat po kojomis. Patalų nematyti, minkštų čiužinių nėra... Čia paklotėlis nupintas iš nedrių ir tik kumštis arba koks akmuo po galva. Visi ypatingi mažoje erdvėje ant žemės...
Labiausiai sukrėtė tai, kad kai buvo pagamintas maistas, močiutė jį padalino trims anūkams ir žiūrėjo šypsodamasi kaip jie valgo. Ji pati prie maisto neprisilietė, nes neužtektų vaikams. To buvo per daug ir mano nervams bei emocijoms.... Močiutė liko alkana, ir aš nežinau, ar ji šiandien valgys. Kažkoks kamuolys įstringa gerklėje. Tyloje išeinama iš lūšnelės. Bet jos šypsena matant valgančius vaikus – dar vienas įspaudas į širdį...
Kol vyksta filmavimas Donatas ir Virginija užiminėja kaimo vaikus, kad jie nebėgiotų ir netrukdytų istorijos filmavimui. Visi judame į šalia kaimelio esančią dienos centro mokyklėlę. Į ją susirenka kaimo vaikai. Jie gali kartu žaisti, mokytis, drauge praleisti laiką. Į mokyklą keliauju ir aš su savo istorijos globotiniais. Vaikų klegesys, skambios dainos ir akių smaragdinis spindėjimas...
Atėję į mokyklą esame įtraukiami į dainavimus, žaidimus ir smagų šurmulį. Savanorės moterys šiame centre du kartus per savaitę čia ateinantiems vaikams išverda kukurūzų košės. Skystoka, kvepianti kukurūzais. Galėjau padėlioti maistą vaikams į lėkštutes. Koks vaikų noras valgyti... Žaisti ir mokytis – dalykai, kurie mums suprantami, o čia yra prabanga.
Bet vaikystė juk ir Afrikoje – vaikystė. Užtenka pradėti dainą ir visi įsijungia į garsų, ritmingą ir smagų dainavimą. Susiformuoja ratai ir vyksta žaidimai. Savanorės pagelbsti ir ruošia kukurūzų košę. Ji suvalgoma nespėjus padalinti, nulaižomi visi pastikinio šaukšto kampeliai ir briaunelės. Du kartus per savaitę pavalgoma čia. Vadinasi visos kitos dienos... Malonės, vilties ir laukimo dienos.
Visi smagiai pasidžiaugiame, kad mūsų dovanoti kamuoliai čia pat panaudojami – surengiamos fultbolo varžybos. Spalvoti balionai puikiai prisiderina prie spalvotų vaikų drapanėlių, o muilo burbulai tampa juoko doze ir vaikams, ir suaugusiems. Pieštukai, sąsiuviniai, spalvotas popierius, knygos – viskas atiteks mokyklos kasdienybei. Rytoj šie vaikai pieš ir rašys ant jūsų gerumo ir aukų dėka dovanotų daiktų.
Vakarėja. Grįžtame į kaimelį paskutiniems kadrams. Padėkojame močiūtei ir jos anūkams už dovanotą laiką ir atvirumą. Perduodame maisto miltų maišus, dovanas vaikams. Močiūtei, jos bakužėlės vienumoje, įspaudžiame pinigėlį į ranką. Apie reakciją geriau net ir nerašyti... Akys tiesiog sprogsta dėkingumu ir šypsena. Dangus aplankė žemę.
Dar viena iki gelmės sujaudinusi vaikų patirtis įvyko, kai jiems padavėme knygą. Spalvotą, su istorijomis. Nepatikėsite, bet jiems ši knyga buvo pirmoji jų gyvenime turima knyga. Pirmoji gyvenimo knyga vaiko rankose dvidešimt pirmąjame amžiuje. Jie net bijojo knygą vartyti.
Reakcija – nuostaba ir pasimetimas. Pasirodo, kažkas gali akimirkai iš pusiausvyros išmušti ir užgrūdintus vaikus. Pirmoji knyga vaiko rankose. Viduje kažkas vyksta... Pirmoji gyvenime asmeninė knyga namuose... Lūšnelėje, Afrikos glūdumoje, molinių grytelių nameliuose, kuriuose nėra elektros. Vaikas turi knygą. Savo. Pirmąją...Viskas. Šiandienai tikrai jau visko per daug.
Saulei jau būnant arti laidos ribos, atsisveikiname su šiuo kaimeliu Vaikai, mojuodami bėga iš paskos mašinų. Skanduoja Virginijos išmokytus lietuviškus žodžius – „Ačiū, Lietuva“. O mes judame viebučio link. Visas kelias tampa nuostabia pokalbių gelme.
Mašinoje esame tryse – aš, Virginija ir Donatas. Šio pokalbio metu visi įkopiame į aukštą temų kalną, pasiekiame didelę vertybinę gilumą ir suvokiame, kad trijų kartų žmonės šiame automobilyje visam laikui tapo ypatingais bičiuliais ir bendraminčiais. O kai išlipome iš automobilio ir atėjome valgyti vakarienės, kiti misijos dalviai paklausė – „Kodėl jūs visi spindite? Jumyse jokio nuovargio?“
Ir kur nespindėsi – išdalinęs dalelę savęs Afrikos vaikams, atradęs bendraminčius ir sielos bičiulius. Kaip nespindėsi, kai muzika, poezija ir dvasingumas, kultūra ir vertybės, tikslai ir viltys susiderina į vientisą patirties harmoniją ir išgyvenama tobula sustabdyta akimirka?..
