„Tai laisvadienis – puiki proga susitikti, pebendrauti su giminėmis, pasikalbėti, kokie metai buvo, kas kam pasisekė, kas nepasisekė... Mums šiais laikais labai trūksta bendravimo“, – mano žinoma moteris, vertinanti ir branginanti tradicijas. Pasak L.Sungalienės, Žolinės proga visada smagu surengti šeimos iškylą ar fotosesiją gamtoje.
Kaip sakė, taip ir padarė: L.Sungailienės šeima Žolinės išvakarėse tapo fotomodeliais, dalyvavusiais išskirtinėje etnostiliaus lininių drabužių ir akesuarų fotosesijoje. Unikalių lininių drabužių kūrėja Justina Kulbačiauskaitė-Žebelienė džiaugėsi, kad visa televizijos laidos vedėjos šeimyna sutiko pozuoti prieš objektyvą vilkėdama jos įkurto prekės ženklo „Lino mūza“ apdarus. Autorė siuva muzikinių ansamblių nariams, teatrų aktoriams, nepraranda vilties artimoje ateityje kurti drabužius ir kinui. Su kino pasauliu J.Kulbačiauskaitę-Žebelienę ir jos vyrą sieja itin šilti prisiminimai, mat prieš kelerius metus jiems yra tekę ne kartą filmuotis Lietuvos kino studijoje: vaidinti barbarus, vikingus, musulmonus...
Žolinės progai skirta fotosesija vyko sostinės Bernardinų sode. Fotografė Vilija Graužinytė etnomuzikologės atžaloms suteikė kone visišką laisvę: dvylikametis Vilius, šešiametė Liepa ir penkiametis Girius galėjo siausti kiek tinkami.
Įdomu, ar žinomai moteriai lengvai pavyko prikalbinti sutuoktinį Dalių Sungailą, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausiąjį specialistą, dalyvauti fotosesijoje? „Tikrai teko nemažai psichologiškai padirbėti, kol vyrą įtikinau pasiryžti šiam žingsniui. Tačiau tai tikrai buvo verta. Su baltais lininiais marškiniais jis atrodė tiesiog nepakartojamai“, – šypsodamasi sakė L.Sungailienė.
Kūrėjai J.Kulbačiauskaitei-Žebelienei kūrybinis procesas su L.Sungailienės šeima dar ilgai išliks atmintyje. „Labai džiaugiuosi, ir man didelė garbė, kad teko susipažinti su Loretos šeima: itin šilti žmonės. Loreta ne tik graži išore, bet ir vidumi. Fotosesijos metu stebėjausi, kaip ilgai ir nuoširdžiai galima šypsotis prieš objektyvą“, – nuoširdžiai sakė kolekcijos autorė. Pasak jos, fotosesijos metu Loreta su šeima demonstravo lininius rūbus, kurie yra tinkami ne tik šventėms, bet puikiausiai gali būti dėvimi ir laisvalaikiu.
„Loreta vilkėjo nepaprastą suknelę. Tai – archeologinio tautinio ir šiuolaikinio konstravimo derinys. Ją gali nešioti ir besilaukianti moteris. Pagrindinis suknelės akcentas – diržas. Jis gali būti surišamas, suvarstomas arba susegamas. Ant susegamo diržo galima susijuosti tautinę ar archeologinę juostą“, – pabrėžė J.Kulbačiauskaitė-Žebelienė, fotosesijai parinkusi skirtingų spalvų, tačiau to paties silueto unikalias sukneles. Prie suknelių buvo pritaikyta tautodailininkės Elenos Krivičienės tautinės juostos bei floristės Zitos Guobužienės gėlių vainikas.
„Man regis, Justinos kurtos suknelės yra taip sukonstruotos taip, kad puikiai prisitaiko prie prie bet kokios figūros moters ir suteikia jai elegancijos bei grakštumo. Teko pastebėti, kad „Lino mūzos“ drabužiai pasižymi ryškiu, tačiau nepretenzingu etniniu stiliumi“, – po fotosesijos sakė L.Sungailienė.
– Loreta, papasakokite daugiau apie savo atžalas.
– Vilius – vyriausiasis mūsų sūnus, šią vasarą jam suėjo dvylika. Su juo dalyvauti fotosesijose ir įvairiuose folkloro projektuose lengva ir smagu. Sūnus jau moka ir stengiasi man padėti, o ir jam pačiam patinka šokti, sekasi dainuoti. Šią vasarą Vilius susidomėjo gatvės šokiais, dalyvavo šokių stovykloje.
Liepa – šešiametė gražuolė dukra, kuri šį rudenį pradės lankyti mokyklą. Jai labai patinka pozuoti, demonstruoti rūbus, šokti. Kadangi mergaitė užaugusi nori būti, kaip pati sako, „veido dažytoja“, besiruošiant šiai fotosesijai ji itin susidraugavo su „Makeup Secrets“ visažiste Laura Lutz ir visko jos išsiklausinėjo: kam kokia priemonė skirta, kada ir kaip galima naudoti vienokius ar kitokius dažus, šepetėlius, kodėl reikia klijuoti dirbtines blakstienas ir panašiai.
Girius – penkiametis jaunėlis, aktyvus, drąsus, judrus ir besišypsantis. Tačiau ir su charakteriu – nuo mažens turi žemaitiško užsispyrimo. Labai mėgsta dūkti, būti kutenamas, vartomas, todėl jam labiausiai patiko tie fotosesijos momentai, kai fotografė Vilija prašė nepozuoti ir leido pašėlti.
– Ar jau turite planų, kaip šįmet jūsų šeimyna švęs Žolinę? Gal prisimenate, kaip įdomiai ir anksčiau yra tekę švęsti šią šventę?
– Šiemet per Žolinę ypatingų planų neturime. Ši vasara mums buvo itin intensyvi ir iki šiol neturėjome progos rimčiau paatostogauti, tad rugpjūčio vidurys ir bus šeimos atostogų pradžia.
Pamenu, viena Žolinės šventė mums įsiminė ilgam. Prieš septynerius metus su mano vadovaujamo folkloro ansamblio „Virvytė“ šeimomis dalyvavome Žolinės šventėje Rumšiškėse. Vaikams ir jų tėveliams įsiminė šventos Mišios mažoje jaukioje muziejaus bažnytėlėjė, duonos, žolynų, daržovių pašventinimas, apeiginis duonos pasidalijimas, Žolinės vainikų ir puokščių paroda, ir, žinoma, gražios dalyvių eitynės-procesija, kurios priekyje mūsų mažieji vaikai nešė ilgą gražią gėlėmis papuoštą žolynų girliandą. Vėliau pasirodėme vienoje gražiausių muziejaus sodybų ir pristatėme įdomią šiai progai skirtą folkloro programą. Va čia tai tikra Žolinių šventė!
Pastaraisiais metais prieš pat Žolinę rengiame šeimų etnokultūrinio ugdymo stovyklas, tad po jų būname kiek pavargę ir per šią šventę stengiamės nekoncertuoti ir daugiau laiko praleisti su savo šeimomis.
– Gal esate domėjusis, kokios apskritai yra Žolinės šventės tradicijos?
– Seniausiais laikais Žolinė buvo susijusi su svarbiausių lauko darbų baigimu. Žolinė – tai pabaigtuvių, padėkos už vasaros gėrybes, derliaus aukojimo ir šventinimo, o kartu atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis šventė. Vasarojus jau būdavo nupjautas, tad žemdirbiai, prisimindami Švenčiausiosios Mergelės Marijos kultą (jis pakeitė deivės Žemynos kultą) į bažnyčią šventinti neša puokštę ar vainiką, į kurį įdeda, įpina visų augintų javų varpų. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės: burokai, morkos, kartais ir ilgesniu kotu nuskinta kopūsto gūžė. Todėl Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine. Pašventinti žolynai, daržovės, javai turėjo magiškos galios. Žolinės puokštė ar vainikas – tai derliaus simbolis, o šalia jo – ir apeiginė juoda duona, ir šventiniai patiekalai iš gauto derliaus, įvairūs žolelių gėrimai.
Senais laikais per Žolinę merginos pindavo devynis skirtingų augalų vainikus. Po šventės jų neišmesdavo, o susidžiovindavo ir saugodavo, kad užėjus griaustiniui galėtų jais pasmilkyti namus ar susirgus išsivirti arbatos. Daug kur per Žolinę buvo rengiami pasidainavimai, liaudiški vaidinimai, vyko giminių susitikimai, mirusių giminaičių paminėjimai. Taigi, Žolinė – ir šeimų subuvimų šventė. „Neateisi per Žolinę – liksi biednas” – dzūkų posakis primena iš senovės atėjusį paprotį per Žolinę susitikti su giminėmis, kaimynais. Žolinės dieną spręsdavo ir kokie bus rudens orai. Graži šventės diena žadėdavo ir puikų rudenį iki gandrų išskridimo dienos – Šv. Baltramiejaus.
– Kaip manote, ar šiuolaikiniam žmogui ši šventė yra aktuali? Gal galėtumėte patarti, kaip įdomiai bei originaliai ją būtų galima atšvęsti?
– Žolinė – laisvadienis, puiki proga susitikti, pebendrauti su giminėmis, pasikalbėti, kokie metai buvo, kas kam pasisekė, kas nepasisekė... Mums šiais laikais labai trūksta bendravimo. O kur dar naudingi vyresnių žmonių patarimai? Reikia tik mokėti į juos įsiklausyti ir tinkamai pasinaudoti patirtimi ir išmintimi.
Manau, kad artimųjų ir bičiulių pabuvimas bažnyčioje per Žolinę ir dalyvavimas šiai šventei būdingose apeigose jungia artimųjų bendruomenę, stiprina tikinčiųjų tikėjimą, viltį ir apskritai gerina žmonių tarpusavio santykius. Pabuvimas kartu bendroje giminės ar šeimos šventėje suteikia galimybę pasidžiaugti kartu nuveiktais darbais, aptarti ir suplanuoti ateities žygius. Kad šventė būtų įdomesnė, originalesnė, galima artimųjų rate surengti Žolinės mugę su įvairių žolelių, užaugintų daržovių, vaisių paroda-pristatymu, žolių arbatų ir namie keptų pyragų ragautuvėmis. Smagu, kai ir vaikai dalyvauja tokių švenčių ruošoje, – jie su ūpu ir džiaugsmu padeda gaminti skanėstus, o vėliau kūrybiškai juos patiekti ir galbūt net parduoti (šypsosi. – Aut. pastaba). Parodoje-mugėje galima demonstruoti savo darbelius, puokštes iš augalų, kompozicijas iš užaugintų daržovių, taip pat pasigirti savo rankdarbiais, pasiūlyti jų įsigyti. O jei dar gerasis dėdė iš kluono išsitraukia kokią senovinę dar riedančią brikelę ir ja mažuosius pavėžėja, tai tokia šventė visiems ilgai išliks atmintyje kaip viena ypatingiausių.
Manau, kad ir apsirengimas tokią dieną galėtų būti nekasdienis, susijęs su derliaus, augaline tematika. Lino drabužiai, vainikai, augalų ir gėlių puokštelės rankose būtų išties tinkamas pasirinkimas.
Pagaliau tokią dieną galima susiorganizuoti ir šeimos iškylą ar fotosesiją gamtoje. Tegu Žolinės laisvadienis visiems tampa laukiama švente.
Na, o jei surengti savo šeimos ar giminės šventę sudėtinga ar neįmanoma, siūlyčiau apsilankyti įvairiuose miestuose rengiamose Žolinės šventėse. Rinktis tikrai yra iš ko – įdomi ir turtinga Žolinės atlaidų programa Pivašiūnuose, Krekenavoje, gražių etninių tradicijų kupina Žolinė Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, smagus Kopūstinės kermočius Trakuose, įspūdinga duonos, medaus ir pieno šventė bei derlinių vainikų šventinimas Punsko krašte ir kt.
